Stellos kelionės arba jos pareiga

Stella mes įsigijom kai jai buvo penki mėnesiai. Čiau čiau buvo mano svajonių šuo. Bet ji yra išskirtinis šuo, išskirtinio charakterio. Kai kai sukako devyni mėnesiai mes ją apgyvendinom lauke nes ji namuose jautėsi nelaiminga, lojo ir t.t Kai sukako vieneri metai, ji ėme ir išėjo iš namų, labai jaudinomės, bet po dviejų dienų grįžo. Išsigande kad tai pasikartos, pririšom ją prie būdos, bet ji buvo labai nelaiminga būdama pririšta, nesam monstrai taigi paleidom. Ir va jau po savaitės ji vėl išėjo, grižo po trijų valandų, sveikut sveikutėle lyg niekur nieko. Pabuvojus savaitę neberadau jos kai grįžau namo vakare. Bet panelė vėl grįžo paryčiais. Kai jai prasidėjo ruja, aš jau pririšau prie būdos, nes staigmenų aš nenorėjau. Ji buvo be galo nelaiminga, kai tik ruja pasibaigė, aš ją vėl paleidau. Ji išėjo vėl, šį kartą išėjo penkiom dienom labai jaudinomės, bet dama grįžo, pabuvojo mėnesį jau galvojom viskas, atprato bet ne po to vėl išėjo. Taip mes jau gyvenam dešimt metų, su Stellos išėjimais. Per rujas pririšam. Jau pradėjom sakyti kad tai Stellos pareiga. Kaip bebūtų keista niekad nesidomėjau kur ji eina, nes tai jos reikalai, ne mūsų...