Su pilkiais į dunksintį mišką...

Rytas buvo kiek apniukęs, tačiau nešaltas, mano namų termometras rodė 9 laipsnius šilumos. Šiek tiek po 10 ryto išėjau su pilkais pasivaikščioti. Labai norėjosi surasti naujų vietų, nes vien mintis apie ėjimą pažįstamais keliais link Tapelių ežero nedžiugino. Tada prisiminiau, kai Ronja turėjo 9 mažus vaikučius ir aš su Egle buvau gal kokiom 40 min išėjusios pasivaikščioti palei aukštos įtampos laidus. Toks gražus kelias ėjo per rudeniu gyvenantį mišką.. Taigi šią dieną nusprendžiau patikrinti kelią palei aukštos įtampos liniją, nes bent maniau, kad neturėtų būti jokių sodų tvorų po aukštos įtampos laidais, o gi klydau.. Apėjom šią vietą gražiu keliuku iš abiejų pusių apsodintu dekoratyvinėmis eglaitėmis. Praėjome daugybe kiemų ir kiemelių; apleistų ir sutvarkytų, senų ir naujų, gražių ir baugių namų,. Tačiau nesutikome nei vieno žmogaus, išskyrus nuošalėje plušėjo keletas darbininkų remontuojančių namus.. Remontų metas... Niūrūs, tušti, nejaukūs sodai. Klaidžios gatvelės, už tvorų besidrąskantys šunys. Ir pagaliau mes išlindome prie vandens telkinio apaugusio Sosnovskio barščiais. Kitapus tvenkinio matėsi neužstatyti plotai. Tada lyg ir prisiminiau, kad kadaise čia su Mimi vaikščiojom vasarą ir greičiausiai čia antras Dvarčionių tvenkinys, bet tai tik prielaida... Už tvenkinio laukai tik toli abėjuose šonuose matosi namai, deja nebuvo jokio keliuko, po laidais eiti nesinorėjo, taigi keliavome per žolynus laukais.. Trumpam buvau sustojus, norėjau atsigerti, deja, vandens nepasiėmiau, galvojau, kad pakeliui nusipirksiu.. Bet radau tokį įdomų daiktelį prie kuprinės prisitvirtinusi, pasiėmiau, įsidėjau į kišenę, kad nepamesčiau, o gi pasirodo, čia monetos, kurias Živilė gavo dovanų, ant durų kabėjo :D Dabar monetos bus pakeliavusios, pasaulio pamačiusios :)
Ir pagaliau aptikome keliuką. Visgi šiuo keliuku neėjome, nors jis labai patogus ir malonus eiti, tačiau vedą į sodus.. Keliavome toliau laukais. Labai patinka man Jasna, parodai, padaro, o dar tokia mažutė, bet labai greit supranta, ko iš jos nori. Pakviesta iškart atbėga, atsisėda ir žiūri užvertus galv;) Pasisodinau Varį su Jasna, na vieta (Varis gi žino šią komandą), o Jasna pasižiūri į patiną – gi jis jos autoritetas – o autoritetas gali būti tik suaugęs patinas. Sėdi abu. Nueinu 40 žingsnių, sėdi.. Pirma pasikviečiu Jasną. Po to Varį. Na ir antru bandymu, buvo kviesti abu, pirma Jasna, po kelių sekundžių ir Varis.. O nuostabūs neužstatyti plotai pasipuošę rudens spalvomis..
Einant pro krūmus, norėjau pažiūrėti kas pro juos matosi, pastebėjau vyriškį, kuris kažką nurišinėjo, o gal kabino ant medžio, panašu, kad tas daiktas, kiek ankščiau buvo gyvas... Neapžiūrinėjau. Pasitraukiau ir gan greit nuėjom nuo to žmogėno, jis dar buvo išlindęs iš krūmų, žiūrėjo įkandin ir vėl pasislėpė krūmynuose.
Nuostabios šakos dar su raudonais vaisiukais lyg kamuoliukais svyra žemėn, suteikdamos šiai niūriai rudeniškai aplinkai gyvybės.. Žvėros. Žinote, trūksta dar vieno padarėlio, dar vieno Vario vaiko iš Stiešos vados.
Einant toliau suradom tokią balą. Jiems gerai, gali palakti vėsaus vandens. Žmonės paprastai bjaurisi balomis, purvu, o gi tai taip natūralu. Vanduo gyvybės šaltinis, o purvas - žemė - mūsų namai..
Einam toliau savo keliuku. Kelias baigėsi.. Judri gatvė.. Posūkis į Galgius. Taigi mes einame į Galgiu, nes taip seniai norėjau pasivaikščioti už jų.. Kelias pradžioje asfaltuotas, iš abiejų pusių nuosavi namai, besidrąskantys šunys, palaipsniui keliukas pereina į smėlėtą kelią, nebėra namų, besidrąskančių šunų.. Ramu, gera. Variukas eina greta. Kelias. Padarai. Priėjome tokį apdegusį namą, kuriame kažkada gyveno žmonės.. Kitoje pusėje kelio nauja medinė tvora, už jos naujai statomas namas... Didžiulė teritorija. Smėlio kelias pasibaigia su šia tvora.. toliau vinguriuoja kiek pramintas keliūkštis, kuriuo mes keliavome...į klampynę... Už jo neblogas keliukas į fermerio kiemą, taigi kirtome vėl upelį ir atsidūrėme pamiškėje. kiek apėję sustojome. Čia paskambino viena "Lesės" savanorė. Kiek pavalgiau, po simbloško maisto žaidimai.
Ėjome kuo toliau nuo namų, mašinų burzgimo, šunų skalijimo... Ir priėjome Privačia valdą... Ir... privačia pirštinę pamestą, o gal paliktą, kaip privatumo ženklą:D Galbūt paliko savo kvapo, kad miško žvėrys neitų į Privačią teritoriją :) GPS'as geras dalykas, tik geri dalykai kažkada baigiasi... Pasukom gražiu keliuku į namų pusę.
Visgi ne aš viena matau drakonus:D Jasna kuprą pastatė, įsitempė.. Pasikviečiau, pasirišau. Galvojau, gal koks žmogus keistai juda link mūsų... Tolumoje tarp medžių kažkas žydro matėsi :)Ir pagaliau pamatėme "baisingąjį drakoną" ;) Mėlyną mašiniuką. Toks įdomus keliukas... Įdomu ar juo atriedėjo "drakonas"?
Keliukas, tai kyla į kalną, tai leidžiasi, iš abiejų pusių minštos žalios samanos... Vasarą čia būtų galima numigti. Einant toliau nuostabiomis vietomis tokią duobę suradom... Vis ne numirėlį ;D Sužinojau, kad šiame miške be GPS'o geriau nevaikščioti. Čia mes pirmą kart buvom rimtai pasiklydusios (šiek tiek seniau)... Ir erškėtrožių vainiko pavidalo medis... Ir vėl dilema: "Kuriuo keliu eiti?" Plačiu ar siauru, tiesa, juos skiria tik pušų eilė, jie veda ten pat ir eina greta. Suradau nemielų neinformatyvių lentelių - "Gailiūnų miškas" ir duotas telefono Nr., kurio nieks niekad neatsiliepia :( Šiame miške be viso ko ant medžių "auga" alaus skardinės, bėgioja balti arkliai, keliukai keičiasi vietomis...
Ir vėl naujas kelias ir išsikrovė GPS'as... Dabar beliko vadovautis savo nuojauta..
Ęjom ėjom, o kelias vingiuoja ir suka į mums nereikalingą pusę. Pamačiau proskyną, eisim ja... Iš abiejų pusių gudus miškas, praskrenda koks įdomus paukštis ir staiga išgirdom" "dung", "dung", staigiai šokau į krūmus, šunys paskui. Išsigandau ir žemė su tuo garsu sudrebėjo. Toks jausmas lyg per Geležinio vilko tiltą eitume ir tuo metu sunkvežimis važiuotų. Atsargiai išlindau, apsidairiau.. Tuščia. Pradėjom eiti ir vėl "dung", "dung".. Brrr.. Bet ėjom toliau. Išgirdau lojančius šunis.. Tas keistas garsas liko kažkur šone ir slopo. Įdomu kas ten galėjo būti, bet tuo metu labiau rūpėjo išeiti iš miško...
Per šabakštynus išlindome į pievą, ją nuo namų skyrė upelis, gan platus. O už upelio vientisos tvoros ir namai. Visgi suradom tiltelį ir keliuką į kelią tarp sodų. O sodai vadinasi "Vaguva". Vaguvoj kažkada su "Lesės" globotiniais - Nufu ir Noira vaikštinėjom... Išeinu į pagrindinį sodų kelią. Kryžkėlė.. Kairėje pusėje svyrantis namas, paėjau į tą pusę. Namelis ant vištos kojelės. Gal ragana čia gyvena?
Pažįstamas kelias, sverantis namas Grin Cheesy Kaip gera eiti žinomu keliu. Vandens bokštas, toks savas, pažįstamas. Visgi geros iki skausmo pažįstamos vietos :) Ir pagaliau elektros pastotė pakeliui prie Tapelių ežero...
Grįžtant šiek tiek žaidėm su pagaliais.. Jasna dievina pagalius, kamuoliukus ir žinoma miškų ir laukų šiukšles (plastikinius butelius). Varis malkas nešiojo. Ir kramtė. Aš visad maniau, kad šunys yra plėšrūnai, o ne medžiaėdžiai :)
Tolumoje matėm žmogų žvakelias miške statantį.. Tamsa, ramybė, šiltos nosys. Viskas čia. Vienas prožektorius kartingo dar švietė... Galingų medžių šešėliai nuklojo asfaltuotą keliuką.. Amžių didybė, kiek daug menanti... Staiga prigeso, išsijungė. Aklina tamsa. Bet akys greit apsipranta, priešingai nei fotoaparato objektyvas, juk tai daiktas... Nuostabu šitaip į tamsą eiti, tamsumoj paskęsti, susilieti su aplinka ir girdėti kiekvieną krepštelėjimą.