Ten ir atgal su žvėrimis...

Maždaug prieš metus, spalio 31 dieną išsiruošiau į pasivaikščiojimą, Labai norėjau pasivaikščioti naujomis arba bent seniai vaikščiotomis, kuriomis eiti įdomu, priešingai nei pagal geležinkelio bėgius. Ryte paėmiau Variuką, o antsnukį turiu tik vieną, įtariau, kad gali tekti važiuoti viršuoju transportu. Ir prisiminiau Editą, kuri kažkada sakė, kartu eiti norinti, taigi po valandos susitarėm susitikti Minties st. Rytas buvo labai gražus, nešaltas, tik aš prisirengus kaip Kalėdų senelis gyvenantis šiaurės ašigalyje...
Turėjau tokį ypatingą maišelį - mėlyna su baltomis letenėlėmis. Ar žinot kokia jo paskirtis?
Nuostabu buvo taip eiti per Saulėtekį, Antakalnį... Vieta, kurioje seniau moterėlės pardavinėjo tulpes, burokėlius ir braškes, tuomet buvo nukrautos plastmasinėmis lelijomis, įvairiaformėmis žvakėmis, degtukais atspariais vandeniui, vainikais su juodais kaspinais... O pardavėjų veiduose matyti šypsenos lyg iš parduotuvių lankstinukų, kurie skelbia, kad kiekvienas suras, kas jam patiks... Vartotojiškos visuomenės atspindys veržiasi net į mirusiųjų pasaulį. Šioje makabriškoje kaip ir dera pamačiau ateinanti iš priekio girtą žmogelį su ant ilgo brezentinio pavadžio parištu kovinių veislių mišrūnu. Pasitraukiau kiek į šoną, o gi nelabai kur buvo trauktis, visur vainikai.. O šuo staigiai metėsi į mūsų pusę, trūko nedaug, kad jo nasrai mus pasiektų, Varis bandė šokti ant šuns, o gi leidau kiek paurgsti ir paloti, kad anas žmogelis pasiimtų savo šunį ar bent patrauktų jį nuo mūsų. Greit nuraminau Variuką ir keliavome toliau.
Minties st. buvome kiek ankščiau, atsisėdau kiek nuošaliau, mat lauksime Editos. Girdžiu moteriškės kalbasi prie stotelės ir stebisi iš kur toks gražus šuo, gražiai pasidėjęs galvą man ant kelio, ramiai laukia. Na, pagaliau atvažiavo 19, įlipom ir per mažiau nei 30 min jau buvome T. Narbuto st. O kadangi mano šio pasivaikščiojimo bendražygė tingėjo eiti pėsčiomis palaukėme 32 autobuso.. O jis mūsų nevežė. Pasirodo net jei laikaisi taisyklių: šuo su antsnukiu, pusės metro pavadėliu ir dar eina greta (niekur neparašyta, kad šuo turi eiti greta) vis vien gali nepriimti. Vairuotojas pasakė, kad su šunim į jo autobusą lipti negalima.. Sakiau, kad taisyklėse parašyta, kad galima, o jis aiškino, kad ne. Jis vairuotas, jis viršininkas, nieko nepadarysi, kad žmogus taisyklių neskaitęs.. Išlipom iš autobuso. Pykis aš nemėgstu, tuo labiau, kad pilna jėgų eiti, eiti.. Ir eiti žymiai labiau norisi nei važiuoti. Autobusas dar kurį laiką stovėjo lyg kažko lauktų. O gi taip smagu buvo eiti, o ne važiuoti. Aš irgi nebemėgtu važiuoti, juk tam yra kojos... Visgi kelias st 30 autobusu pavažiavom... Ir pagaliau keliavome pėsčiomis... Taip gera eiti, o ne sėdėti skardinėje dėžutėje su ratais, kurioje nėr gaivaus oro, dabar pradedu suprasti, kodėl mano draugė nemėgsta važiuoti transportu. Palei kelią atėjome iki „Lesės“, o čia kaip visada balaganas... Šunys prie medžių parišti, kad pakvėpuotu grynu oru, o jie gi draskosi, skalija... Brrrr... Nestabili energija, labai nemėgstu būti tokioje aplinkoje pati. Edita paėmė Beta (bailiukę, kuriai viskas aplinkui baisu), net vario iš pradžių prisibijojo, nors šis ją ignoravo. Pradžioje nusprendėm nueiti iki mano namų laukais, mat aš tai norėjau, kad bent kiek žvėras palaidas pabūtų, o Betai irgi bus nauda, pamažu prie judresnės aplinkos pereiti, o ne iškart į pilną žmonių, mašinų, garsų ir kvapų aplinką atvesti... Einat laukais link mano namų.
tad einat per laukuose padarytus „sodus“ (tokių pas mus yra), tai tokia vieta, kur visokios įdomiom tvorom, kurios pagamintos iš vielų, padangų ir net langų stiklų aptverti žemės gabaliukai, o jų viduje lysvės su įvairiomis gėrybėmis, kurių galima įsigyti turgelyje. Tarp tų „sodų“ yra takeliai, viename jų sutikome moterėlę su kastuvų. Įdomu ką šiuo metu jie kasa? Bulves?
Visgi ėjome ne prie mano namų dirbančią „Aibę“ pirkti valgyt, o prie buvusios „Eko“ kebabų... Tiksliau kebabo, nes aš jų nevalgau..
Laukėm, kol nusipirks šitokią gėrybę.
Beta mielai bėgtų kuo toliau greičiausiai neatsisukdama, nepasitiki ji mumis... O štai Varis tai tikrai niekur nebėgtų, nenori jis būti vienas... Belaukiant nusprendžiau, kad ir aš to kebabo noriu. Ir visgi aš nuėjau nusipirkti jo, niekad ankščiau tokio daikto nevalgiau. Belaukiant kol pagamins, į mane žiūri dvi didelės rudos akys.
Kiek tolėliau paėjusios sustojome pavalgyti. Variui labai įdomu buvo ką aš valgau, o nerūpi jam ką valgo kitas žmogus, kuris nėra mūsų:) Tuo tarpu Beta stovėjo greta, po to pasilenkė atlikti gamtinius reikalus.. Padaras visai ne mūsų, visiškai jokio kontakto... Susirinkom, pavalgėm ir keliavom šiukšliadėžių ieškoti.. O mūsų rajone šiukšliadėžių pritaikytų mesti viskam labai trūksta, priešingai nei tų, kur skirtos rūšiuoti. O štai šunų š.. mesti iš vis nė su žiburiu nerasi...

Po to ėjome liksmai panašiai, kaip 45 autobuso maršutas iki „Siesikų parko“, tai aš pavadinau tokią vietą, nežinau kaip ji iš tiesų vadinasi... Einant keliuku žemyn sutikom pasiklydusią siela, kuri apsvaigusi nuo alkoholio blaškėsi gatvelėje lyg klaidžiame labrinte negalėdama išeiti. Mes jai padėti niekuo negalėjome, bet nežiūrint to, ji dar gero kelio palinkėjo.. Išlindome prie „Panoramos“ kampo.
Link VPU, per Geležinio vilko tiltą ;) Iš tiesų nemaloni vieta... Pro institutus, aikštę raudono molio, kurią vis dengia jau mirę lapai – vasaros atsiminimai iki tokio „Mc Donald‘o“, nes norėjo ledų su karamele. Aš irgi tokių paėmiau, nors man visgi skanesni „Soprano“ ledai. O iš tiesų pati skaniausia paprasčiausia duona valgoma su bendražygiais, kuriems pačios kvailiausios idėjos tinka, kurie eitų bele kur ir bele kiek – tai bendraminčiai, su jais aš ir į pragarą eičiau ir iš jo pareičiau.
Greit suvalgėm, aš gi ir su Variu pasidalinau simboliškai :) Ir keliavom į "Lesės" pusę tik kitu keliu pro žvėryną. Suradome taip bešmirinėdami keliukais namą, kur raganos gyvena ir bakužėlę spalvotomis langinėmis ir durimis...
Man labai patiko rausvas dangus besileidžiant saulei, labai patinko saulėlydis, prietema, tamsa. Mėgstu naktį, mėgstu tamsų paros metą... Dabar jau Betos uodega pakelta, ir kas kiek laiko pasižiūri į mus. Net buvo priėjusi prie Vario ir jį apuostė :) Ir pagaliau užtikome vandens. O saulelė slėpėsi už mūrų. Edita ir Beta pavargo, o Varis pilnas jėgų, mes gi nedaug vaikščiojom, gal kokias 6 – 7 valandas. Daug žmonių man teigia, kad ištvermė yra įgytas dalykas, o aš manau, kad įgimtas, bent jau gyvūnams, nes žmogus savo valia pasiekti gali labai daug. Būna žvėrių, su kuriais nieks nieko nedarė anksčiau, nevaikščiodavo ilgai, o šuva po 9 valandų dar turi energijos ir jėgų, kai kitam jau po 5 valandų tik miego norisi... Štai jau visai netoli „Lesės“ - prie tvenkinių. Nuėjau prie vieno jų rankas nusiplauti ir Variui, kad būtų kur palakti. Beta pasižiūrėjo į Varį, nedrąsiai pauostė vandenį, atsargiai įkišo koją, atšoko, vėl atsargiai prislinko, kiek įsilipo ir ėmė godžiai lakti... Manau tiek Editai, tiek Betai šio pasivaikščiojimo užteko, kad galėtų ramiai miegoti... Palydėjom iki pat prieglaudėlės. Buvau užėjus į vidų, pasisodinau Varį patalpoj, kur daug pririštų besidraskančių šunų. Varis ramiai sėdėjo, ignoravo anuos. Nuostabu, kai šuniui gali parodyti, pasakyti ir jis klausys. Po to išėjome į lauką, atsisėjau prie medžio (rodos beržo) netoli žirgo aptvaro, anas kinkuodamas galvą lakstė po aptvarą, garsiai žvengė. Pirma mus ignoravo, po to gąsdino (bėgo link mūsų, ties tvora staigiai stabdydamas ir stodamasis ant dviejų kojų), kiek vėliau iškišo galvą uosdamas orą, prunkštė. Atsigulė ir kaip šuva bandė pro tvoros apačia prasmukti pas mus. Lėtai atsikėliau, priėjau arčiau. Varis tuoj pat susirangė šilia manęs. Žirgas tebegulėjo. Mūsų neišsigando. Iškišo savo didžiulę galvą, apuostė mane su Variu, bet prasivėrė prieglaudos vartai ir žirgas greitai pasišalino...

Tai buvo Edita. Jos autobusas bus tik po valandos, eiti nenori iki Spaudos rūmų. Taigi palikome ją „Lesėje“ ir toliau keliavome dviese. Dangus pasidabinęs mėlyna mantija, juokėsi iš viso pasaulio vargų... Gatvės lempos ne kelrodės žvaigždės, bet apsaugo pakeleivį nuo atvirų šulinių, kur galima prasmegti.. Šaligatvis į niekur, visgi žymiai maloniau juo eiti negu šalikele. Vis labiau temo. Visgi pavojinga žmonėms vaikščioti tamsiu paros metu ir dar sausio 31 vakarą :D Galima sutikti tokį padarą, kurio akys tai žiba raudonai... Tai žaliai. Ir dar nežinia kaip... Suradom stotelės ženklą vidury laukų - „reaktyvinio“ autobuso pagal pareikalavimą matyt...
Visada norėjau praeiti vieta nuo Žvėryno st. iki Panoramos, kur link VPU važiuojant. Įdomią tvorą suradom... Yrančių šaligatvio plytelių, pasivirusių medžių ir keletą tinkline tvora aptvertų aikštelių.. O šviečianti lentelė sako, kad į kapus geriau važiuoti miesto transportu.. Baisi lentelė, tiksliau baisi raudonai šviečiančių raidžių reikšmė.. Europos st. tokia nemaloni kompanija būriavosi, galvojau ratu apeisiu... O gi ten 4 kontrolieriai laukia aukų iš raudono autobusiuko. Visgi apėjom juos, ne visai nepanašūs į tuos, kuriuos galima sutikti dieną tikrinančius viešojo transporto keleivius ar turi važiavimo bilietus...

O mes keliavome iki Mindaugo st. Ir 14 parvažiavom į Saulėtekį :)