Mano netektis.

Kai buvau maža,atsikėliau ir su tėvais važiavome į šunų turgų pirkti šuniuko..................žiūrėjom žiūrėjom ir pamatėme labai gražių kokerspanielių vadą nupirkome.Kalaitę pavadinome Lota.Parsivežėme,iškart nutipeno miegoti,kitą ar tą dieną kai ją nusipirkome vežiojau ją po vežimėlį,net vaikai buvo sustoję {pavydėjo,kad turiu tokią gražią kalytę.............}bet......jai nebuvo lemta išgyventi ji pradėjo cypti.Nuvežėme pas veterinarą,pastatė po lašalinėmis,sakė po pilvuku pakišti šiltą butelį........pakišom kai gryžo mama su Lota..................ir...............jos širdelė sustojo,ji nebegalėjo atlaikyti,tie šeimininki sakė šerti košėmis,ir pardavė lavbai mažą,veterinaras sakė:KAD ŠUNIUI JOKIŲ KOŠIŲ,REIKIA DUOTI MĖSYTĖS!BUVO VISKAS.................O kiek aš džiaugiausi,kiek man buvo ji nuostabiausia,ir gražiausia..........o dieve netekau Lotos.........bet pagalvojau:KAM AŠ JAI DAVIAU VARDĄ LOTA?JUK TAI MŪSŲ KAIMYNŲ MIRUSIOS KALYTĖS VARDAS!!!!!!!vERKIAU VISĄ DIENĄ.........Močiutė neužjautė......tik rėkė kad neverkčiau.............


Lotutė

Lota,lota tu brangi
Kam tai greitai išėjai?
Taip mylėjau aš,tave
Visa širdime
Spėjau bent,pamilt tave
Kol tu nebuvai dangui,
Prisiminsiu amžinai,
Visad aš tave.......................