Drauguži,

Be Tavęs Mažyti,naktys tokios šaltos,o rytas ne toks stebuklingas,
Žvaigždės nespindi,o saulė nešildo.
Mūsų mėgstamiausias miškas be Tavęs nejaukus,
O ežeras gąsdinančiai gilus.
Šaukiu,kviečiu Tavo vardą...Tylu.
Verkiu,ir vėl nepasirodai.
Ašaros temdo akis,bet nejaučiu Tavęs,negaliu paliesti,pabučiuoti.
Tik sapnuose matau pačias gražiausias Tavąsias akis,kurios su begalinę meilę žvelgia į mane ir vėl išnyksti.
Ir tai drasko širdy,kad kaip dūmas vėl pradingsti.
Mano Mielas Draugę,viską žinojai,ko kiti net nenutuoke,mane mylėjai tokia kokia esu,savo paslaptis galėjau atverti tik Tau,tu buvai pats geriausias klausytojas toks ir liksi.
Nesvarbu,kad medžiai pasipuoš auksu,žemę dengs sniegas,sugrįš paukščiai,sužaliuos laukai ir metai iš metu tai kartosis,bet žinok,kad prisiminus Tave nusišypsosiu,nubrauksiu ašarą ir visada Tau dėkosiu už Meilę,Rūpestį,Saldų juoką ir Begalinį džiaugsmą.
Visad Tavo,Visad mano,Visad MŪSŲ.
Myliu.