Nelemtas Penktadienis.

Kaip ir kiekvienas penktadienio rytas prasidėjo nuo mokyklos.Diena buvo nuostabi,daug žadanti.Vakarui turėjau planų praleisti su draugais.Vakaras buvo puikus artimiausių draugų gimtadieniai,visi kartu nuostabiai leidome laiką.Net nepastebėjom kaip po truputi švinta.
Ankstų rytą numigome,kad būtumėm kiek žvalesni.Pabudę puolėm tvarkytis,pasidarę arbatos,pusryčius vėl įnikome į kalbas.Sučirškė telefonas,tai buvo mama.Balsas buvo kažkoks keistas,tylus,ji pasiūle kartu važiuoti i Akropolį,tai buvo geras sumanymas.Susitikusi pamačiau,kokie tėvai sumišę keisti,paklausiau ką jie vakar nuveikė,atsakymo nesulaukiau.Akropolyje mama vis kviete pažiūrėti šuniuku,tai man nuostabos nesukėlė,nes žinau kaip ji myli gyvūnus.Mamai visą dieną skambėjo telefonas ji tik atsakydavo:Dar ne šios temos nelietėm.
Važiuojant namo mama vis parše tėčio,kad man pasakytų.Tėčio burna prasivėre:Namuose įvyko nelaime,Gutuko nebeturime,jį partrenkė,net nesupratome kada tai įvyko,jis visada buvo namuose.(jo balsas buvo atsargus ir prislėgtas skausmo).Pradėjau virpėti, ašaros liejo vaizdą ir staiga prieš manąsias akis atgijo visi prisiminimai,suspaudė širdį juk jis buvo mažytis angelėlis,kurį dievinau,kaltinau save už kartais pakeltą toną,bet nieko nenorėdama pikto,tik jį išmokyti.Dabar liko tik penktadienio atsisveikinimas su Brangiausiu mūsų žaidimai ir mažytis jo kapelis,kuris primins man jį.
Širdyje visada liksi mano Numylėtinis Brangiausias Bičiulis.Ilsėksis mažyti Gutuk. R.I.P