Kodėl ėdu tik tai ką valgo šeimininkai...

Kai buvau mažas, ėdžiau viską - sausą maistą - tik duok, o jei dar kas sriubytės ant sausuolių užpila - niam niam. Paaugau... tikriausiai pasidariau gurmanas... Į sausuolius nežiūriu, bet užtat kai kas nors valgo, seilės nutysta iki grindų: "Duokit ir man paragauti tos skanios dešrytės... O koks neblogas obuolys - pasistengsiu pirmas aplaižyti, kad atitektų man... Aha, pica, na mano mažoji šeimininkė man tai tikriausiai duos... Geriat alų - o man?" Retai tegaunu tokių skanėstų... Ir ko tie šeimininkai tokie skūpūs? Ar jiems gaila? Šeimininkė vis kartoja: "Bushai, negaliu tau duoti. Ką aš darysiu, jei tu susirgsi arba išbers? Turi savo maistą" Fe... Gali pati graužti tuos sausiukus ir lakti vandenį, o man duokit dešros ir alaus. Šeimininkas vis žiūri į akis: "Kai tu ėdi ar aš einu prie tavo lėkštės ir varvinu seiles? Tai ir tu, prašau, prie manęs nesėdėk!" Cha, jei nori, tegu eina prie mano tos lėkštės ir ėda ėda ėda, įdomu, kiek kartų taip ėstų? Na dietiniai šunų konservai gal ir visai nieko, ypač kai dažnai pradedu gadinti orą... O va visokie skanėstai... Kokie jie skanėstai, jei be skonio - tik apgauti mane nori. Visokias lazdeles ir kojeles gali patys graužti, aš tada jau geriau kėdės kampą!
Man vis dar gaila, kad praradau vieną privilegiją. Kai buvau mažesnis (gal tada labiau mylėjo?), galėdavau gerti vonioje. Taip taip. Pakrapštydavau duris su koja, šeimininkai jau žinodavo, kad noriu pasimėgauti tekančiu vandeniu. Nors mano indelis visada būdavo pilnas šviežio vandenuko, bet kodėl atsisakyti tekančios laimės? Įkeldavo mane į vonią, paleisdavo vandeni maža srove ir aš lakdavau lakdavau lakdavau... Paaugau... Šeimininkai į vonią nebekelia (gal nusilpo? nebepakelia?), dabar kartais ir prie vonios krašto iš dušo galiu gauti tekančios laimės... Pripratau gerti iš savo indelio - ir su kuo nesusitaikysi, gyvendamas su žmonėmis, juk jiems tikriausiai kažkaip atrodo, kad ir mes turim elgtis kaip jie - gerti ir valgyti iš indų, iš balučių negerti, nesikandžioti, nesimaivyti...
Ėch tas šuniškas gyvenimas... Gerai, kad nors rytais į lovą įsileidžia...