Beglobiams gyvūnams paaukota: 2898.95 Lt
Kaip gali prisidėti?
Priminti slaptažodį    Registruotis
Bone parkas

Dogtrekkingas 2009


Kukusas, 2009-06-29 12:49:59


maudynės

Aš ir Deima grįžtam nuo penkto posto

Tikras vyras Dryžius

apdovanojimai

Per savaitgalį šiek tiek susigulėjo emocijos tai dabar galiu parašyt ir apie pačias varžybas.
Ryte atsikėliau stebėtinai lengvai, kas man visai nebūdinga, nusinešiau į mašiną daiktus, į bagažinę sulaipinau 5 vokiečių aviganius ir pajudėjom susirinkt kompanijos. Pasiėmiau Akvilę, po to nuvažiavom pas Ugnę. Ten sutalpinom į mašiną dar vieną vokietę ir malamutę. Taigi 4 žmonės ir 7 šunys pajudėjom link Kernavės (myliu XM break, nuostabi mašina).
Netoli nuvažiavom, prisiminiau, kad prie kompiuterio padėti liko šunų skiepų pažymėjimai, aš kaip visada ką nors pamirštu… Grįžom. Pasiėmėm pažymėjimus ir vėl pajudėjom link Kernavės. Kadangi dėl savo užmaršumo ir galimų netikėtumų išvažiuoju visada anksčiau tai visai nepavėlavom. Įvažiavom į Kernavę, o kur toliau visai neaišku, pavaikštinėjom aplink bažnyčią, sutikom Agnę su Karina, pasiklausėm ten dirbančių darbininkų kaip rast Baltą kalną ir radom. Privažiavę atidarėme bagažinę ir iš ten pasipylė vokietukai nustebindami haskininkus, kad šį kartą ne haskiai triukšmingiausi. Pabėgiojom, susikinkėm, užsiregistravom ir pasiėmėm dalyvių korteles. Nusileidom prie upės, leidom šunims išsimaudyti, tada išklausėm instrukcijas ir laukėm starto. Mes dalyvaujam, kaip žygio grupė. Aš, Karina ir Agnė su penkiais šunimis. Aš vedu Rikošetę ir Frėją, Agnė Hercą, Karina Dryžių ir Erą.
Sulaukėm. Startuojam. Pirmas nusileidimas nuo kalno, šunys tempia dar pilni jėgų ir azarto, stengiuosi nusileisdama raminti šunis, kad netektų čiuožti ant užpakalio asfaltu. Nusileidžiam, randam pirmą postą. Su juo sunkumų neiškilo, einam toliau. Užsižiūrėjom į priekyje einančius ir nuėjom šiek tiek link kalniukų. Žiūrim kažkas ten ne taip. Šiek tiek prieš mus ten pat nuėjo ir Deima su Dora. Mes sustojom, žiūrim į žemėlapį ir bandom susigaudyti kur esam ir kur mums reikia. Deima tuo tarpu ant kalniuko pakalbėjo su kažkokiu žmogumi ir grįžus pasakė, kad mes ne ten nuėjom. Gerai, kad netoli, grįžom į kelią ir nusprendėm į nieką daugiau nežiūrėt o pasikliaut tik savimi. Ten prie mūsų prisijungė Ugnė, dalyvavusi pati už save su Meška ir Troja. Beeidamos toliau pamatėm šlagbaumą su užrašu privati valda. Nusprendėm, kad viskas su savininkais suderinta organizatorių ir įėjom ten, bet keliuko į kairę, kuris pažymėtas žemėlapyje taip ir neradom. Paklaidžiojom po pievą, sutikom mielą mažą vokietuką su šeimininkėm. Jos pasakė, kad visi ten kažkur toliau nuėjo, pabandėm ten pažiūrėt, bet irgi pamiškė ir jokių prošvaisčių. Grįžom į kelią, o ten daug tokių kaip mes, nerandančių keliuko turinčio nuvest prie antro posto. Pavaikščiojom keliu ir mūsų grupė su Ugne radę mažą keliuką tinkama kryptimi nusprendėm eiti juo. O jis baigėsi ties sodyba. Tada pastovėjom, pasitarėm, panagrinėjom žemėlapį ir nusprendėm eiti palei upelį, kuris pagal žemėlapį turėjo mus išvesti kiek šone nuo antro posto. Per didžiules dilgėles prasibrovėm prie upelio ir čia staigmena, upelis visiškai išdžiūvęs. Tada nusprendėm eiti upelio dugnu. Nebuvo taip lengva kaip gali pasirodyti. Skersai upelio šakų ir šaknų raizgalynė, kur lindom, kur lipom, kur apėjom aplink, bet vis tik nuėjom iki dujotiekio. Pasukom į dešinę, kur turėjo būti antras postas ir sutinkam moterį su šuniu einančią į priešingą pusę. Va čia nustebom ir pasimetėm, bet moteris pasakė, kad nerado antro posto ir netgi pasimetė nuo savo grupės tai nepasitikėjom ir ja, todėl šiek tiek paabejoję tęsėm kelionę pasirinkta kryptimi ir netrukus įsitikinome, kad ji teisinga. Sutikome žmogų iš organizatorių, su dviračiu, kuris pasakė, kad einame teisingai. Nuotaika pakilo, radom antrą postą. Ten vėl sutikom Deimą kuri grįžo iš trečio posto, nes trečią rado pirmesnį. Eidamos link trečio posto pasivijom dar vieną grupę su Berno zenenhundais. Pasižymėjom trečią postą ir pajudėjom link ketvirtojo. Ketvirtą postą radom nesunkiai. Bet pradėjo kepint saulė ir tiek šunys tiek mes pajautėm nuovargį. Žemėlapyje pamatėm, kad link penktojo posto bus ežeras, tai skubėjom jį pasiekti. Frėja durniukė, nemoka jėgų taupyt, azarto ir energijos daugiau nei proto turi, todėl jau prieš ežerą pradėjo gulinėt kiekvienam pavėsyje, o radusi griovį su vandeniu atsigulė jame tai vos ištraukiau, stojom, girdėm šunis, drėkinom jiems galvas ir ausis, bet karštis juos vis tiek alino. Pasiekėm šiaip ne taip ežerą. Šunys užuodę vandenį šuoliais nuskuodė tiesiai maudytis.
Šunys prisiplaukiojo, sumerkėm ir mes kojas. Atsigavom visi ir tęsėm kelionę toliau.
Penktas postas tolokai bet po maudynių kuriam laikui jėgų užtenka. Frėja atsigavus vėl tempia kiek gali, nagais kelią ardama. Bijodama, kad ji su tokiu azartu ir jėgų netaupymu nebaigs trasos ir bijodama dėl jos sveikatos, ją raminu ir šiek tiek paleidinėt pradedu. Kelias link penkto posto labai sunkus, nes saulė kaitina. Kartas nuo karto paleidžiam ir kitus šunis, kad jiems būtų lengviau, kartais apsimainom šunimis dalindamiesi tempikus, kad mums būtų lengviau.
Pagal žemėlapį prieinam penkto posto vietą o jo nėra. Šiek tiek supanikuojam. Sėdam pakelėj, nagrinėjam žemėlapį, įsitikinam, kad vieta ta, tada pasiskirstom, vieni sėdi pakelėj ir girdo šunis, kiti skirtingomis kryptimis šukuojam mišką ieškodami posto, tikrai negalvojom, kad jis nesimatys nuo kelio. Postą rado Ugnė ir likusiems pasakė kur jis yra. Atsižymėjom ir pakilom eiti toliau.
Iki šešto posto nusprendėm eiti keliuku aplinkui, mišku kirsti nebesiryžom, nes ten žemėlapyje pamatėm pažymėtas pelkes. Radom jį nesunkiai, išsikratėm iš batų žvyrą ir pajudėjom link septinto posto Grupę su zenenhundais ir Deimą palikom už savęs. Septintą postą pasiekėm keturiese (skaičiuojant ir šunis 11). Nuo septinto posto pajudėjom keliuku kuris pažymėtas žemėlapyje ir čia dar viena staigmena, jis baigiasi.
Grįžtam atgal prie septinto posto, vėl nagrinėjam žemėlapį, nu turi būti tas keliukas kuris baigiasi. Kompaso pagalba nusistatom kryptį. Kompasas rodo tiesiai į eglyną kur baigiasi keliukas. Nusprendžiam brautis per žoles ir per eglyną tiesiai, randam pėdsakus ir įsitikinam, kad prieš mus ėjo žmonės su šunimis. Einame toliau ir išeiname į tą keliuką kur reikia. Tada paskambinu Deimai paklaust kaip sekasi ir papasakot, kad nuo septinto posto baigiasi keliukas. Sužinau, kad iš zenenhundų vienas trasą baigti atsisakė ir jau važiuoja su organizatoriais link starto vietos ir, kad iš 25km. trasos labai nedaug kas grįžo. Pakyla azartas žūt būt baigti trasą, nors iki tol jau buvo abejonių. Atsiranda naujų jėgų iš kažkur. Priėję keliuko kryžkelę pailsime kelias minutes, išsikratome batus.
Tada kylame ir einame toliau. Frėja su Troja kažką veikia pievoj labai užsiėmę, pakviečiam jas ir žiūrim atlekia. Pirma Frėja visas liežuvis rudas ir smirdi karvidėmis, iš paskos Troja, ne tik burna ruda, bet ir visas kaklas, pasikvėpino. Eilinio pasivaikščiojimo metu būtumėm susinervinę, dabar nebėra jėgų nervintis, juokiamės. Aštuntą postą randame jau atsitiktinai. Tikrai būtumėm praėję tą griovį šalia kurio jis yra, bet šunys užuodę vandenį griovyje metėsi į šoną, o čia ir postas. Atsižymėjom ir nutarėm eiti pagrioviu, nes pieva atrodė nebaisi, o ir aiškiau, nes devintas postas kaip tik netoli griovio. Einant per nelygią pievą, Karina nikstelėjo koją tai pasidarėm dar vieną pertraukėlę, kol koja atsigaus.
Kai vėl pakilome eiti, radome vidury pievos prūduką nedidelį, tai vėl leidom šunims išsimaudyti, Troja šiek tiek nusiplovė karvės blyną. Vėl sutinkame tą patį žmogų su dviračiu, jis mums duoda patarimą, kad link dešimto posto eitumėm per startą. Nueiname link devinto posto, jį randame lengvai, atsižymėję pagal kompasą nusistatom pietus ir kertam miškelį. Žolė ties juo jau labai smarkiai išminta, matosi, kad tą dieną čia praėjo daug kas. randame keliuką vedantį link starto. Prie starto žmonių nebedaug likę, bet pasitinka plojimais. Lekiam pasižymėt dešimto posto. Jėgų atsiranda labai daug, džiaugsmas begalinis, kad vis dėlto mes įveikėm tą trasą, nesvarbu, kad nesutilpom žiauriai į laiką, nesvarbu, kad kojos rodos tuoj nukris. Pasileidžiam su Ugne bėgte link posto, kai pasižymim pradedam spygaut iš džiaugsmo ir pasileidžiam bėgte atgal prie starto. Šunys irgi pajutę tą džiaugsmą su naujom jėgom tempia į kalniuką. Pagaliau baigiam trasą. Džiaugsmas dėl pergalės prieš nuovargį, prieš save… Mano sūnus laukęs prie starto atneša iš mašinos mums pavalgyt. Valgom ir laukiam kol išrašys diplomus. Grįžta Deima ir zenenhundai. Ir čia prasideda kuklūs apdovanojimai. Sužinom, kad moterų asmeninėse, Ugnė užima pirmą vietą, kaip vienintelė moteris įveikusi pilnai trasą. Tarp žygio grupių mes užimam antrą vietą, nes prieš mus dar vienai grupei pavyko baigti trasą. Daugiau baigusių 25km trasą pilnai nebuvo (neskaitant vyrų asmeninėse).
Kol sugalvojam nusifotografuot ir temt jau pradeda. Era jau mašinoj, Troja užsikaprizino ir nenorėjo atsisukti į fotoaparatą tai ir stovėjo uodegą atsukus, o mes jos ir nebeatsukinėjom per prievartą, nes tiek ji tiek mes pavargę labai buvom.

P.S. Ypatingai man patiko Dryžius, jis visą kelią lėtai bet užtikrintai nesispyriodamas nešė kuprinę su vandeniu ir limonadu. Toks tikras vyras.

P.P.S. Ačiū visiems fotografavusiems ir leidusiems naudoti nuotraukas, bet kurių šis pasakojimas nebūtų iliustruotas, nes mano fotoaparatas jau kuris laikas sugedęs.


Skaitykite komentarus 16

reklama