Beglobiams gyvūnams paaukota: 2898.95 Lt
Kaip gali prisidėti?
Priminti slaptažodį    Registruotis
Bone parkas

Ištikimieji. 4 dalis. Senasis Šepas ir Patsy Ana


Venesuela, 2010-09-02 21:06:19

Tai jau ketvirtoji dalis. Tikiuosi Jums ji irgi patiks? Labai laukiu komentarų! Na, bet vis dėl to PRADĖKIM!!! (beje, prieš pradedent skaityti šį blogą siūlyčiau perskaityt šį blogą. http://www.bone.lt/blogai/Istikimieji-1-dalis-Neuzauga-ir-Bumas/ tai pradžių pradžia šito blogo)

SENASIS ŠEPAS
Vieną 1936 m. rugpjūčio dieną prie Bentono ligoninės durų kantriai tupėjo bordekolis Šepas. Jis laukė savo šeimininko Fransio Makmahono, kuris nusirito laiptais ir susilaužė kaukolės kaulus. Vyras dar spėjo pasakyti savo aviganiui, kad jis būtinai pasveiks ir kad šuo jo palauktų. Deja, po kelių valandų Fransis mirė. Jo giminaičiai nusprendė, kad vyro kūnas turi būti grąžintas į gimtinę. Inkščiantis šuo lydėjo procesiją, gabenusią šeimininko kūną iš ligoninės į Fort Bentono traukinių stotį. Į traukinį šuniui įlipti niekas neleido.
Likusius savo gyvenimo metus Šepas praleido tikrindamas kiekvieną geležinkelio stotelę, ar neras kur nors šeimininko. Jo istorija buvo aprašyta tokiuose laikraščiuose kaip "London Daily Express" ar "The New York Times". Didžiosios depresijos ir Antrojo pasaulinio karo metais neužgęstanti Šepo viltis suteikdavo žmonėms stiprybės. Per Kalėdas vaikai jam siųsdavo dovanas.
1942 sausio 12-ąją Šepas žuvo – būdamas senas ir kurčias, jis neišgirdo atvažiuojančio traukinio. Apie šuns žūtį buvo pranešta drauge su naujienomis apie karą. Fort Bentono muziejuje galima pamatyti jo dubenėlį ir antkaklį, įsigyti Šepo monetų. 1994 metais pastatyta natūralaus dydžio Šepo statula, mieste galima įsigyti mažesnių jos kopijų.


PATSY ANA
Patsy Ana, bulterjerė, gimė Portlande (Oregonas, JAV) 1929 m. spalio 12 d. Vėliau stomatologo Kreiserio buvo atgabenta į Juneau (Aliaska).
Nors buvo kurčia, Ana keistu būdu "išgirsdavo" į uostą plaukiančius laivus dar šiems nepasirodžius. Kai tik pajusdavo, kad laivas atplaukia, kalaitė bėgdavo į prieplauką jo pasitikti. Ana niekada neklysdavo – kartą buvo pateikta klaidinga informacija apie laivo atplaukimą, ir, nors minia laukė neteisingoje vietoja, Ana džiugiai spoksojo į reikiamą doką.
Nekeista, kad Ana turėjo daug draugų, kurie kasdien jai duodavo maisto (įskaitant ir kasdienį saldainį iš vieno gerbėjo). 1934 metais Juneau meras ją paskelbė "Oficialiu miesto sveikintoju". Bulterjerės atvaizdai puošė vietinėse parduotuvėse parduodamus atvirukus, kuriuos noriai pirkdavo turistai.
Bėgant metams Anos eisena sulėtėjo dėl sąnarių ligų, be to, ji nutuko dėl pernelyg kruopščios gyventojų ir miesto svečių priežiūros. Ana nugaišo 1942 m. kovo 30 dieną. Jai buvo surengtos nedidelės laidotuvės – susirinkę žmonės stebėjo, kaip mažas karstelis su jos kūnu nuleidžiamas į Gastineau kanalą. 1992 m. liepos 30 d. pasauliui pristatyta bronzinė Anos statula.


Iš žurnalo "Duok leteną"



reklama