Agresija šunų ir kačių elgsenoje

Kas yra agresija?

Agresija yra apibrėžiama kaip grąsinimas atlikti žalingus veiksmus kitam individui ir gali reikšti grąsinimą, urzgimą, maurojimą ir kandimą.

Gyvūnai gali bendrauti išreikšdami agresiją. Šunys ir katės gali demonstruoti agresiją gindami savo maistą ar teritoriją ir įspėdami, kad pastarieji priklauso jiems. Taip pat agresija gali išreikšti savo, kaip reproduktoriaus, potencialą. Agresija taip pat gali būti naudojama norint išvengti nemalonios situacijos ar norint iš jos pasitraukti. Žodis "agresija" apibūdina šį veiskma, tačiau nenusako po juo slypinčių motyvų, kurių gali būti keletas.

Kaip agresija klasifikuojama?
Agresija gali būti dalijama į kelis tipus priklausomai nuo agresijos aukos, kūno kalbos, gyvūno sveikatos, ir kitų faktorių, tokių kaip resursai, kurių gyvūnas siekia, dalyvaujančių gyvūnų apvaisinimo statuso ar vietos, kurioje randasi agresorius ir auka. Klasifikuojant agresiją svarbu apsvarstyti visus faktorius, dalyvaujančius aplinkoje, kadangi su laiku mokymosi (pasekmės efektas), agresijos aukos ir šeimininko elgesys įtakos tai, kaip agresija bus išreiškiama ateityje.

Etologai, žmonės, studijuojantys gyvūnų elgseną, naudoja terminą "prieštaringas", kalbėdami apie tos pačios rūšies gyvūnų elgseną, kuri apima konfliktą ar varžymąsi. Šie susirėmimai gali apimti kovą, pabėgimą, dominuojančius ar submysivius gestus ir pozas. Agresivi elgsena taip pat gali būti dalijama į puolamąją (kito individo persekiojimas) arba ginamąją (ginimąsis nuo kito individo keliamos gręsmės).

Kalbant apie šunis ir kates, agresija dažniausiai yra klasifikuojama pagal savo atliekamą funkciją. Dažniausiai pasitaikančios kategorijos yra dominavimas, konfliktai, turto gynimas, teritorijos ir apsaugos, grobuoniškumas, baimė, skausmas, tėviškas instinktas, nukreipta agresija, agresija tarp patinų ar patelių ir patologinė agresija. Taip pat agresija gali būti skirstoma pagal agresijos auką - agresija prieš pažįstamus žmones, agresija prieš nepažįstamus žmones, agresija prieš pažįstamus gyvūnus ir agresija prieš nepažįstamus gyvūnus.

Nėra vienos vienintelės agresijos priežasties. Vienas individas gali demonstruoti vieną ar kelias agresijos formas ar keli faktoriai ar jų sąjunga gali iššaukti agresiją. Pvz, šuo gali ginti savo teritoriją ir bijoti mažų vaikų. Toks šuo gali parodyti agresiją jei nepažįstamas vaikas pasirodys šuns teritorijoje, kai šuns erdvė bus apribota, ty jis bus užspeistas kampe ar pririštas ir neturi galimybės pabėgti. Jei šuo išmoks, kad grybštelėjimas ar urzgimas nuvaidys vaiką, jis gali imti rodyti tuos pačius veiksmus kitose situacijose - prieš kitus vaikus, ar norėdamas išvengti nemalonių jam pojučių, kaip lietimas ar nepažįstamų žmonių glostymas.

Ar agresyvūs katės ir šunys yra nenormalūs?

Agresyvus elgesys gali būti normalus, bet kai to pasekoje yra sužeidžiami žmonės ar gyvūnai, šis elgesys yra pavojingas ir nepriimtinas. Žmogaus saugumas visada turi būti apsvarstomas, kai kalbama apie agresiją. Dauguma apkandžiotų žmonių nukenčia nuo gyvūnų, su kuriais gyvena ar kuriuos pažysta.

Kai kurie agresijos išreiškimai šunims ir katėms yra nenormalūs, ypač jei gyvūnas yra pernelyg piktas ar negali kontroliuoti jos išreiškimo, nutraukimo ar intensyvumo. Šios problemos gali būti kilti iš genetikos, prasto socializavimo, neišnešiojimo ar kaip rezultatas itin siaubingų įvykių gyvūno gyvenime, sukėlusių jam daug baimės, ypač jauname amžiuje. Kai kuriais atvejais agresija yra sveikatos problemų pasekmė.

Kaip šunys bendrauja, naudodami agresiją?

Stebint šuns kūno kalbą ir snukio išraišką, galima suprasti, ką šuo žada daryti toliau. Dažniausiai pirmas dalykas, ką šuo daro įsibrovus į jo asmeninę erdvė, yra akių kontakto sukūrimas, ką galima pastebėti bendraujant dviem šunims.

Kai kuriais atvejais, labiau dominuojantis šuo išlaikys akių kontaktą tol, kol mažiau dominuojantis šuo nusuks savo vilgsnį į šoną. Ilgai besitęsiantis akių kontaktas gali reikšti iššūkį ir grėsmę abiems dalyvaujantiems šunims. Šuo, kuris nusileidžia, nusukdamas savo žvilgsnį, jaučia kylančią grėsmę palaikant kontaktą, ir gali kąsti iš baimės. Dominuojantis šuo palaiko akių kontaktą ir grąsindamas. Kai kuriems šunims, kurių kailis uždengia akis, sunku kontaktuoti ir leisti suprasti savo ketinimus.

Kas vyksta toliau?

Jei šuo jaučia, kad įsibrovimo grėsmė dar nepraėjo, jis gali aiškiau išreikšti savo grėsmingumą atidengdamas dantis ir maurodamas. Maurojimas ne visad būna palydimas urzgimo ir gali būti išreikštas tik lengvu viršutinės lūpos pakėlimu. Ilgos sunkios lūpos, kailis, dengiantis šuns nasrus gali trukdyti šuniui išreikšti savo emocijas. Ausų pozicija taip pat gali išreikšti šuns ketinimus. Nusileidžiantis šuo nuleidžia ausis ir jas priglaudžia prie galvos. Grąsinantis šuo laiko jas stačias.

Šunys taip pat parodo savo ketinimus kūno kalba. Grėsmingai stovintis šuo stengiasi atrodyti didesnis, pašiaušia kailį keteros srityje, laiko aukštai iškėlęs uodegą ir ja lėtai mojuoja. Kitas šuo bando atrodyti mažesnis prisispausdamas prie žemės, pakišęs uodegą po savimi ar net apsiversdamas ant nugaros. Žema kūno pozicija rodo, kad šuo nenusiteikęs kovoti. Tokiomis pozicijomis agresija gali būti nuraminama, iššaukiama ar panaikinama. Kai kuriose situacijose įsiveržusiojo į svetimą teritoriją greitis nulemia, kaip greit bus atliekami visi elgsenos etapai, kurie gali baigtis šuns įkandimu, jei jam atrodys, kad nėra laiko atsitraukti ar pabėgti.

Kaip atrodo agresyvi katė?

Pirmasis katės agresijos signalas yra išsiplėtė akių vyzdžiai ir smarkus uodegos švytavymas į šonus. Prie to gali prisidėti prie galvos priglaustos ausys ir šnypštimas ar urzgimas. Taip pat katė gali bandyti nuvaryti įsibrovėlį mosuodama letena, išskleidusi nagus. Kartais katė sustoja ir atrodo pasiruošusi šuoliui. Jei įsibrovėlis nėra per arti, ar pradeda trauktis, agresijos požymiai nuslopsta.

Katės išreiškia ir kitokias pozas, kurios signalizuoja "atsitrauk". Jos dažnai stengasi atrodyti didesnės, nei yra, kad aiškiau išreikštų savo grąsinimą. Tai jos daro pasisukdamos šonu į priešininką, išlenkdamos nugarą, iškeldamos uodegą ir pašiaušdamos kailį. Jos gali snypšti, urgzti. Kitose situacijose katė gali prisispausti prie žemės, priglausti ausis prie galvos ir vėlgi leisti atitinkamus garsus.

Kaip reiktų reaguoti į tokį elgesį?

Atstumas tarp gyvūno ir įsibrovėlio gali nulemti tolimesnį atsaką. Jei įsibrovėlis stovi toli nuo gyvūno, pastarasis gali atsitraukti. Jei įsibrovėlis yra arti gyvūno, šis gali pulti. Jei gyvūnas yra įspaustas į kampą ir negali pasitraukti, tikimybė, kad jis rodys agresiją ir puls, yra daug didesnė.

Jų pačių pažįstamoje teritorijoje, dauguma šunų ir kai kurios katės greičiau rinksis pulti, nei trauksis. Šunys, esantys kartu su šeimininkais, stengsis laikytis arčiau šeimininko, nei trauksis. Kai prie gyvūno artėjama greitai, jis gali pereiti visus agresijos etapus tokiu greičiu, kad įsibrovėlis nespės sureaguoti. Susijaudinę šunys daug dažniau į įsibrovėlį reaguos agresyviai, nei ramūs, atsipalaidavę šunys. Šunys ir katės, kurie yra gan bailūs, gali greitai nurimti, jei įsibrovėlis nerodys jokių grėsmės ženklų, palauks, kol gyvūnas nurims, ir pasiūlys jam apdovanojimą už tai, pvz, maisto. Siekiant katės ar šuns, kol jis nespėjo nusiraminti, daug lengviau iššauks agresiją.

Dauguma kačių pasitrauks, jei tik suteiksite joms progą. Tačiau kai kurios katės ginsis, drąskys ir kąs, jei pasieks įsibrovėlį. Dažniausiai kanda katės, įspraustos į kampą ir negalinčios atsitraukti, tačiau tokį elgesį gali demonstruoti ir laisvos katės, ginančios savo teritoriją.