Atklydęs šunelis...

Vasaros vidurys.. Aš sėdžiu savo kambaryje ir kažką darau su telefonu...Tik girdžiu kažkas šaukia išeiti į lauką, aš nulipu laiptais ir pro duris išlendu į lauką ir tuomet kieme pamatau mažutį ,susitraukusį, rusvos spalvos šunelį. Jis visas šlapias ir aplipęs purvais, bet man jis vistiek labai patinka! Tėvai sakė jo neliesti, bet aš vistiek jį paglosčiau. Mano senelis šunyčiui davė didelį gabalą mėsos, o aš įpyliau jam gerti... Taip mes su juo ir susidraugavome! Kai šunelis jau buvo atgavęs jėgas, mes su juo lakstėme sode, o poto aš jį parnešiau į vidų ( laukinį koridorių), ten jai paklojau pledą ir padėjau maisto. Po kiek laiko padėjau ją ant laiptų, kad ji užliptų į antrą aukštą ir ji tai padarė. Nubėgo pas mano tėvus ir pradėjo šokinėti ir prašyti jų dėmesio. Mama man sakė, kad man geriau neprisirišti pre šunelio, nes gali atsirasti jo tikrieji šeimininkai ir man teks atsisveikinti su juo .Aš tai žinojau. Kai tėvai išejo pasivaikščioti aš nuprausiau šunelį ir nušluosčiusi jį, po plaukais radau blusų. Tėvams grįžus paprašiau, kad jie nuvažiuotų ir nupirktų vaistų nuo blusų ir antkaklį, kita dieną jie tai ir padarė... po poros dienų mano brolis pasiūlė vardą Lėja. Ir jis man labai patiko, manau ir šuneliui(patelei)... Taigi jau daug laiko, kaip Lėja gyvena pas mus ir tuo džiaugiasi. Mūsų šeima ją labai myli ir brangina, o ji mums atsilygina tuo pačiu! :)