1-asis Kirpimas

Musu suniukas tikraja to zodzio prasme buvo apzeles. Tad nusprandeme ji nuvezti pas kirpeja. Is kaimynu suzinojome kirpejos numeri. Susitareme data, valanda.... Begalo laukiau kada mano Lexuti "nuskus". Zinojau kaip ji kirps bet mamai nieko nesakiau nes si nebutu sutikusi...
Pagaliau atejo ta dienele. Kai po ilgu paieskos ratu suradome kirpejos "buveine", nuvedem Lexa i jo "Pasikeitimu sali". Kirpeja idemiai nuzvelge mano ciuciuka ir paklause: "Ar tai ne Severos vaikas?" As atsakiau: "Nu kad ne." Tada: "O toks panasus, ir kailis labai tvirtas, geras. As ji patriminguosiu. Tai pasiimkit uz 2 val."
Po 2 val. atvaziavome pasiimti suniuko, mama apstulbo: "Cia ne musu suo!!!" "Jusu, jusu"- uztikrino kirpeja.
Is mamos "Kempiniuko, Meskiuko" (ji taip Lexa vadino) liko tik nuskustas kailiukas, beveik besimatanti oda.
Dar kelias dienas Lexas negalejo atsigaut po skaudaus trimingavimo. Jis buvo toks susivarzes, visko bijantis. Bet laikui begant jis isidrasino. Dabar Lexas toks koks buvo: linksmas, energingas, zvalus. O mama nenukabino nosies ir pradejo ji vadinti "Groziu"