Lordo atsiradimo istorija

Em, pradžiai sveiki. Nors šunį auginu jau beveik ketverius metus, pagalvojau parašyt kaip jis atsirado.

Lordą pirkau ne pati. Daugeliui sakau, kad man jį padovanojo, iš dalies taip. Mano beveik 19 metų brolis Edgaras labai norėjo šuns. Labai labai. Neapsakomai. Už viską pasaulyje norėjo šuns. Mama nebuvo kategoriškai ne, bet šuns nenorėjo, nebent kokį pudelį ar šiaip mažų veislių šuniuką. Dar nieko prieš buvo kokerspanielį, nes tai jos mėgstamiausia veislė. Bet Edgaras norėjo rotveilerio, ir nieko daugiau. Na, iš bėdos sutiktų augint ir kokį kitą, bet didelį šunį. Mama, taip kaip Edgaras norėjo, nenorėjo. Brolis net visą mėnesį kaimynų šunį vedžiojo rytais ir vakarais. Mama sakė, kad nusipirks ir greit atsibos, susiras Edgaras draugių ir šuniu teks rūpintis jai.
Bet vieną kartą mama grįžta iš darbo ir ją pasitinka rotveileris, miegantis ant jos lovos.
Na ir ką, negi išmesi šunį? Mano mama ne tokia. Sutiko augint. Bet metams bėgant Edgaras suirado panelę, ir šuns nebereikėjo. Jeigu išvesdavo į savatę kartą, tai būdavo sensacija. Šuniu rūpintis teko mamai. Tada, kai Edgaras ir mama nemažai susibarė, Edgaras man pasakė "Jei nori, dovanoju tau Lordą." Ir aš priėmiau dovaną su mielu noru.

Šis blog'as trumpas, bet juo labiau noriu pasakyti visiems, kas nori šuns, ar nebus panašiai? Pagalvokite apie ateitį.