Beglobiams gyvūnams paaukota: 2898.95 Lt
Kaip gali prisidėti?
Priminti slaptažodį    Registruotis
Bone parkas
TitulinisBone.ltLordasLordas BLOG'aiNuotykiai po vidurnakčio arba nakties gelbėtojas

Nuotykiai po vidurnakčio arba nakties gelbėtojas


KristiacKa, 2009-08-09 13:35:09

Sodas. Saulė kepina, karšta. Lordas atvežtas, ramiai sau laksto pririštas ant virvės, kuri eina per visą sodą. Sutemus važiuoju dviračiu namo, bet šuo su tėčiu pasilieka. Vėlyvą vakarą sėdžiu prie kompiuterio, išgirstu, kad kažkas atidarinėja duris. Kas gi dar - brolis. Greitai išjungiu kompiuterį, išjungiu šviesą ir palendu, jau pasiruošusi, su naktiniais, po koldra. Ne, ne brolis. Išgirstu jo draugės balsą ir šuns lekavimą. Aišku, ji atvežė. Greičiausiai jis kaukė, nenorėjo pasilikti sode. Kai durys užsitrenkia, šuo atbėga į kambarį. Aš jį apglėbiu, bet neleidžiu į lovą. Susirašinėju telefonu, kai išgirstu kad Lordas vemia. Suprantu, kad sode greičiausiai neatliko savo gamtinių reikalų.. Jis ir kai mažas buvo neatlikdavo savo reikalų namie, prieš tai visada vemdavo... Nežinau kodėl jis taip elgiasi. Taigi ir šįkart jis duoda suprasti, kad turiu jį vesti. O jau po vidurnakčio, lauke tamsu. Bet greit užsimaunu džinsus... na gerai, ne greit, nes pirmą reikėjo pasikuisti spintoje ir juos rasti :D... Tada nusiimu naktinius ir apsimaunu megztinį. Pačiumpu pavadį ir lekiu. Nežinau kur eiti, nes labai tamsu, bet nusprendžiu sukti link bažnyčios, nes kelias turėtų būti apšviestas. Bažnyčia randasi miške... Na, miško pradžioje. Žibintai nešviečia, todėl nustembu.. Prieblanda... Blemba. Pasiklydau. Greičiausiai nužengiau nuo tako į miško pradžią ir ne ten ėjau. Nieko nematau. keturis kartus į kažką atsitrenkiu. Nieko nesimato.. Tamsu. Nusprendžiu skambint mamai, bet ji neatsiliepia. Tėtis sode, skambint beprasmiška. Brolis - aišku, padėjo ragelį. Jau nervuojusi. Pastebiu šešėlį. Baugu... Jau darosi šalta. Ir tamsu. Šuo pritylintai urzgia, nuo šio garso dar labiau baisu. Jau ant tiek sutemo, kad nieko nebematau. Telefonu bandau pasišviesti kelią.. Vistiek nieko nesimato, vien trankausi ir jokios naudos.. Jaučiu, kad tuoj pravirksiu.. Tada staiga kažkas trūkteli... Matau skuodžiant Lordą. Šūdas. Jis taip niekada nedarė. Aš jį šaukiu, bet jis nereaguoja. Baisu.. Nėr šuns šalia, o šešėlį vis dar matau. Šaukiu Lordą. Jis cypia. Tada... Pamatau šviesa. Šviečia ryškiai, geltona šviesa. Bet šuns nėra. Lordas jau labai garsiai cypia. Akimirka dvejoju, ar eit taku namo, ar eit ieškoti šuns.. Gal pasikviesti pagalbą ir tada eit jo ieškot? O jei jam kas nors nutiks? Tada nusprendžiu, kad eisiu jo ieškot. Jis vis cypia, vis garsiau cypia... Matau! Prib4gu prie jo, o jis apsisuka ir bėga gilyn į mišką.. Šalta. Vėjas staugia, o su megztiniu šalta. Šalta, baisu. Šuns nėra. Verkti norys... Staiga dingteli mintis. Staiga viską suprantu. Šaunu paskui šunį, ir mano dvejonės išsisklaido - taip, šuo norėjo kad jį sekčiau. Jis sustoja, palaukia kol pribėgsiu ir ir vėl bėga.. Nedvejodama seku, nors nežinau, kur einu. Trankausi.. Taip, jis bėga, manęs palaukia ir bėga... Taip!!! Matau... aišku... Matau ledo rūmus.. Taip. Aš, kur mačiau žibintą, buvau išėjus ne į tą pusę. Lordas mane atvedė namo. Aš kupina džiaugsmo, džiaugsmo ašarų ir šūksniu bėgu prieš šuns ir jį apglebiu. Neimu ant pavado. Jei Lordo neieškočiau, pasiklysčiau galutinai. Šaunuolis, jis atvedė prie namų. Aš jau neeinu namo, o bėgu. Laiminga įvirstu pro duris, nusirengiu ir gulu į lovą pavargusi.. Taip, naktinis pasivaikščiojimas buvo stulbinantis. Jau puse dviejų nakties... Pasiimu Lordą į lovą... Laiminga.
P.s. Ačiū Augustei, kad palaikė mane drąsinančiomis sms žinutėmis, be jos būtų daug baisiau. Ačiū, ir atsiprašau, jei nelidau miegot.


Skaitykite komentarus 12

reklama