Baksas draugų kūryboje(jų eilėraščiai)

Sveiki,taigi,šis blog'as bus kiek kitoks.Nusprendžiau parodyti,kaip mūsų draugai kuria poemas ir eilėraščius apie Baksą,taigi grožėkites:

Pirmoji buvo Astuke666:
Odė Baksui (Bezdančiui Ruoniui)

Zarasuose nuo pat seno
Ruonis bezdantis gyveno,
laibos kojos stačios ausys
ne kažkoks ten aplepausis.

Moka sėsti, labas duoti,
Kartais mėgsta papozuoti,
šeimininkę pavolioti,
svetimiems į kailį duoti.

Paskui galias rodė Agiesha:

ilgesingai ir graudžiai brazdėdamas krūmuos
netikėtai į laisvę išlindo Baksonas...
Galva kaip cepakas,
o kūnas -skardinės,
nukando jis galvą piktąjai kaimynei.
Išbėgo džiugiai
į Zarasus jis -
gal dar kokį priešą ras,
gal musę praris..

Tada KaladEa sukūrė:

Baksiukui

Aš-Baksas.
Jūs suklydote,aš-tikrai ne Taksas.
Aš Aviganis tvirtas,
Ne iš kelmo spirtas!

Buvau aš kartą saloje,
Su savo mylima šeimininke.
Žolytėj sau linksmai varčiausi,
Ir po truputį prie šeimininkės sausainių yriausi...

O šiaip,mano akys-lyg užkerėtos,
Vos jas pamačius,
Šeimininkė krepšy krapštos...
Ir visada ištraukia....sausainiukus!

Tai tiek apie mane,
O jei pamatysit mane gatvėje,
Pamokit ranka
Ir net nepastebėsit kaip aš jau laižysiu ją!

o čia PawlyzO(Pauliaus) kūryba:

Baksas- tai šuo, tai ne taksas.

Tatai jau kalbėjau aš jums apie Taksą,
Bet leiskit dabar parimuot apie Baksą.
Seniai sau prie jūros,
Minia susibūrus,
Nusprendė, jog reikia kažką gražaus būt sukūrus.
Pasiėmė pajūrio smėlio,
Taipogi nerūpestingo vėjo.
Į katilą dargi įdėjo
Gintarėlių, kai banga vat atėjo.
Sumaišė, sumaišė,
Vaidilutės tai kruopščiai
Ir gimė staiga du stebuklingieji paukščiai.
Tie paukščiai buvo labai išmintingi
Ir beigi, labai kūribingi.
Nulipdė jiegi iš smėlio,
O į tai visą širdį savo sudėjo...
Ir gavos kūrinys toks neprastas,
Namelis, medinis, su rastais...
Tame vat namely, prie židinio seno,
Sėdėjo šunelis, ir ugnį kūreno.
Pasišaukė paukščiai šunelį sau va,
Ir nunešė jį gi Donatai staiga.
Ir taip atsirado pas ją šis šunėkas,
Didingasis Baksas- Stebuklingasis toks...
Tad jeigu, vaikučiai, tėvai jums sakys,
Kad jus vieną dieną atnešęs garnys,
Jūs jais patikėkit, ir mano šį žodį paminėkit.
Juk netgi ir Baksas,
Vat šuo toks neprastas,
Pas Donatą tik paukščių taku atkeliavęs,
Ir vis dar smagiai sau ten jis gyvenas...

O čia antras Pauliaus darbas:

Kur gimėm, kur augom,
Kur žemė šventa,
Gyvena tenais šauni Bakso šeima.
Mažytė mergytė- Donata vardu,
Augina ir glosto šunelį- gražu.
Dar turi ji brolį, ir mamą, ir tėtį.
Močiutę, senelį- gražu gi žiūrėti.
Tačiau ši poema,
Ne apie Donatą,
Skirta ji jos šuniui- visi tai supratot.
Vat vieną gi karštą,
Vasaros dieną,
Nusprendė šunelis pralėkti per kiemą.
Jis bėgo ir bėgo, vis bėgo toliau,
Ir štai kokį vaizdą staiga pamačiau.
Pribėgo gi Baksas prie kiemo tvoros
Nusprendė, niekšelis, šokt anapus jos.
O ten gi gyveno kaimynų šuva
Kuris gi nebuvo toks draugiškas, deja.
Pamatė jį Baksas ir tarė- bėda,
Teks gi man bėgti atgal pas save.
Į savo pamiltąjį gimtąjį kiemą,
Tenais, kur aš gaunu paėsti kas dieną.
Išbėgo gi Baksas pro kaimynų vartus,
Ir grįžo į savo mylimuosius namus.
Suprato šunytis-
Nevalia taip lakstytis.
Visur gi gerai,
Bet namuose juk- geriausia.

Na ir Mingailės darbelis:

Štai atšoko kamuoliukas,
O šalia dar ir Baksiukas
Jau šuniukas ji sugavo-
Šeimininke jį pagavo.
-Fu negalima Baksiuk,
Kamuoliuką jau apžiojo,
Saulės spinduliais nujojo.
O motulė apibarus, jį į lovą vėl nuvarė.
Oi gerutis tu šuniukas,
Tikras vokiečiu aviganiukas !

Dėkoju visiems,kurie sukūrė šias nuostabias eiles!
Taigi,šiam kartui tiek,iki kito susimatymo!