Kai supranti, atėjo JI...

Dar viena nauja diena. Už lango čiulba paukščiai, loja šunys besidžiaugdami gaiviu oru. Atsistoju, pasiražau ir nusižiovauju - atėjo dar vienas nuostabus rytas. Prieinu prie šeimininkės ir lyžtelnu veidą, kad ji prabustų - juk metas į lauką. Ji nusišypso, paglosto mane ir eina ruoštis į lauką, o aš tupiu prie durų ir laukiu, ilgai ir nuobodžiai. Ateina Goda ir pasiemusi mane ant rankų greitai nuliuoksi nuo laiptų ir pastato mane ant žemės. Jaučiu, kad kažkas ne taip... Dar rodos neseniai buvau lauke, kai smarkiai lijo, buvo vėsu - vėsu ir gera. Tik po to lašai pasidarė tokie dideli, kad kai jie krito ant mano tokios mažos galvytės buvo nemalonu. Šį kartą statau leteną ant žemės, bet ji šilta, akmenys ir žolė taip pat šilti ir vėjas ne vėsus, o šiltas. Oras tiesiog tvankus ir slegiantis. Nueinu iki žolės. Atsigulu ir pradedu vartytis, bet viskas ne kaip ankščiau. Kai atsigulu ant kito šonu, nebūna vėsu, o labiau karšta. Galų galiausiai mikliai atsistoju ir bėgu toliau, bet ką čia be bėgsi, kai taip nežmoniškai karšta. Einu lėčiau ir vangiai. Aplinkui gražu: viskas žydi, laksto daug laimingų vaikų. Pakeliu galvą į viršų: plaukioja mažyčiai, purūs debesėliai, o tarp jų saulė - ji, tokiam gauruočiui kaip aš tikrai nepadeda... Klestelėjau ant žemės ir supratau: ATĖJO VASARA... Vėl bus beprotiškai karšta, dažnai eisime prie ežero ir net aš, nemėgstanti vandens maudysiuosi.

Jūsų Zara