aš-Mėta, arba kaip gavau Mėtos vardą

Na gal pradėsiu nuo pirmojo vakaro, kai iš Kauno važiavau į naujuosius namučius(klaipėdos raj.) oijjj.. buvau labai išsigandusi ir pastoviai inksčiau, tačiau mane ramino šilta ir švelniai mane glostanti naujosios šeimininkės ranka.
Mano šeimininkai ilgai netruko sugalvoti vardo, nors vardų pasiūlymų buvo nemažai:Limpa,Rumba,Samba,Mielė,Riešutukė ir dar daug daug vardų, kurių nelabai atsimenu. Na tada šeimininkai žiūrėjo į mane ilgai ir mąstė, koks vardas geriausiai mane apibūdintų. Ir šovė tada idėja, kad man labiausiai tiks vardukas MĖTA, nes aš buvau ramus šuniukas. Nei namuose dūkdavau, nei daug lodavau(nebent kai kasnors belzdavo į duris)...
Man puikiai vardas prigijo. man jis patiko ir šeimininkams jis patiko. Dėja tik vėliau(po savaitės)šeimininkai pamatė,kad aš esu nereali bailiukė. Na negi aš kalta, jei aš prie surasdama namus pas savo mamytę būdavau ir su žmonėmis visai nebendraudavau? Na ką, likau su Mėtos vardu ir pravarde-BAILIUKĖ. Bet tikiu, kad šeimininkai man padės šios baimės atsikratyti :)

Ačiū tiems kurie skaitė. :)