ČIPSAS:apie tai kaip as palikau senus namus ir radau naujus ;D

Taigi : aš gimiau Ramonuose, dideliame voljere. Turėjau tik vieną broliuką ir net devynias sesutes. Labiausiai mylėjau ir myliu vieną iš savo sesučių - Smalsutę. Kai šiek tiek paaugome pastaroji tapo mano geriausia drauge .
Mano mama buvo didoka, su trumpu plauku. Ji sakydavo, kad aš labai į ją panašus.
Mamytė vakarais, kai mes turėdavome eiti miegoti, pasakodavo visokiausias įdomias istorijas: koks buvo juodas ir geras mano tėvelis (tiesa, aš jo niekada nemačiau ir tikriausiai nebepamatysiu. O jei ir kada nors sutikčiau, nebepažinčiau) , kad mes kai paaugsim, turėsim išsiskirti, nes mūsų atvažiuos pasiimti kiti žmonės. Mes pas juos turėsime pasilikti, jiems tarnauti, tapti jų draugais, nors ji paminėjo, jog yra ir nedorų dvikojų, pas kuriuos pasilikti niekas nenorėtų.
Pastarosios istorijos mane labai baugino ir aš su baime laukiau TOS dienos.

^^---------^^
Tada, kai Jie atvažiavo, buvo jau vėlyvas rytas. Iš mašinos išlipo pagyvenusi moteris, mažas berniukas ir mergaitė bei tikriausiai tų vaikų mama. Tada pamačiau iš savo namo išeinančią mano mamos šeimininkę. Jie visi artėjo prie voljero. Aš pradėjau drebėti. Nuo manęs neatsiliko ir mano sesutės bei broliukas. Jie kažką pasakė mano mamos dvikojai. Ši linktelėjo galva ir atidariusi voljero duris išėmė mane su broliuku.
-Rinkitės, -pasakė mamos šeimininkė.
Pamačiau, kaip ta mergaitė tiesia į mane ranką. Jos mama ir berniukas linktelėjo. Supratau, jog Jie pasirinko mane.
Aš mergaitės delnuose spurdėjau, norėjau ištrūkti. Artėjome prie mašinos. Per mergaitės petį paskutinį kartą pažvelgiau į voljerą. ten liūdnomis akimis į mane žiūrėjo motina, Smalsutė, broliukas ir kitos sesutės. Tada aš nesusivaldžiau, pradėjau cypti, kaukti, verkti . . . Bet tas nieko negelbėjo. Mes įsėdome į mašiną. Ir nuvažiavome.
Tos kelios minutės mašinoje man atrodė kaip ištisa amžinybė.
Kai išlipome, atsidūriau visiškai svetimoje aplinkoje. Mano galvoje kirbėjo tik tokios mintys: ,, ar šie dvikojai geri?", ,,ar aš gausiu valgyti?", ,, ar kada nors pamatysiu savo artimuosius?"
Mane įnešė į kažkokią erdvią patalpą, kurios viduryje buvo padėta didoka dėžė. O šalia tos dėžės -lėkštutė pieno. Kai mane padėjo ant žemės, strimgalviais puoliau prie tos lėkštutės. ,,Bent ėsti man duos "- laimingas pagalvojau.
Tada berniukas pastatė dėžę į kambario kampą ir parodė pirštu į ją. Supratau, kad man reikės ten eiti. Įlindau į dėžę ir iš karto užmigau.
Vėliau viskas klostėsi puikiai. Sočiai pavalgydavau, dvikojai išnešdavo mane į lauką ant žolytės pasilaksyti. Gerai prižiūrimas greitai augau.
Vieną dieną mano šeimininkai atvežė kažkokį storą rubuilį, bet gražų ciuciką. Šis buvo labai nedrąsus. Bandžiau jį paguosti, nes supratau kaip jis jaučiasi. Labai apsidžiaugiau kai jis liko pas mus gyventi.
Dabar mūsų būdos stovi šalia. Jis mano geriausias draugas.
Šeimininkė gera, artimųjų tuštumą užpildo šis šuniukas, gaunu sočiai ir skaniai pavalgyti- ko dar daugiau galiu norėti? ;D