Pradžių pradžia.

Hmm...paskaitinejau kelis blog'us ir nusprendžiau parašyti ir apie savo kleckutę, bet štai dar bekuriant pavadinimą man jau pradėjo riedėti ašaros. Nors praėjo daugiau nei savaitė,bet mintis, kad mano mažylė galėjo mirti, vis dar skaudžiai kažkur viduje raižo, spaudžia, tempia, smaugia.....
Dar prieš kelis menesius net nebuciau pagalvojus, kad noreciau ir galeciau auginti šunytį, kai draugo mama pries pora mėnesių užsigeidė jorkiuko, buvau netgi prieš. Mat dar nuo mokyklos laikų auginau kate, man jos atrodo tokios ramios, ištikimos, viską apgalvojančios, todėl nelabai įsivaizdavau, kaip galima gyventi su triukšmaujančiu ir liežuvį iškišusiu šunimi... :) Na su būsima "anyta' nepasiginčisi, taigi teko nupirkti jorkiuka ir savaite dar paauginti pas save Kaune iki tol kol savaitgali vaziuosim namo. Šunytį, kuriam greitai davėm Mopsiuko vardą, pasiėmiau labai ramia širdimi, be didelių emocijų. Tačiau slenkant dienoms ir vis ryškėjant jo charakteriui, netgi drąsiai galiu teigti - asmenybei, viduje ėmė kauptis nerimas ir liudesys, nesupratau kas vyskta iki tol, kol pagalvojus, kad jį reiks atiduoti ir negalėsiu matyti jo kiekvieną dieną, pradėjau verkti. Verkiau ir juokiausi vienu metu. Juokiausi, nes nesupratau kas man darosi, juk aš ne mažytė, man jau dvidešimt metų, o bliaunu apsikabinus šunytį!!!! Draugas mane ramino ir guodė sakydamas, kad kiekvieną savaitgalį jį matysiu, kad galėsim atsivešti pas save, Tačiau čia atsiskleidė mano žmogiškas egoizmas (o gal šviesus protas) - juk man šunyčio reikia ne kaip žaislo, kurį galiu paniurkyt, pamyluot ir viskas. Man juk reikia draugo, kuris augtų su manim, mane labiausiai iš visų mylėtų, kuriuo galėčiau rūpintis tik aš. Galų gale supratau, kad Mopsiukas bus prisirišęs prie savo namų ir bus nesažininga jai tampysim jį visi kas norėsim. Kiekvienas turi turėti savo namus, kur jaustųsi saugus ir turėtų savo vietą.......
Taip Kovo 1 dieną į mano namučius prie draugo krūtinės šiltai priglausta atkeliavo mūsų Moka. Mažytė jorkiukė, aprengta mielu megztuku. Bet Moka kitokia, nors ji meiliai mus išbučiavo, rodė savo džiaugsmą, bet akyse mačiau jos nepriklausomybę. Iškart supratau, kad meilę ir prieraišumą man teks užsitarnauti. Mopsiukas buvo lipšnus, norėdavo būti paimtas ant rankų, pats priėjęs prie kojų vis stiebdavosi ir niekada nėra miegojęs vienas. O Moka nereikalavo tokio dėmesio, neterorizuodavo mūsų naktimis ir nesiverždavo į šilčiausią lovos vietą. Ji žaisdavo kai ją pakalbindavau, bet dažniau buvo rami - necypė ir net nelojo. Su nekantrumu norėjau išgirsti kaip ji loja!!!! Žinoma aš suvokiau, kad reikia laiko, be to mane dar neramino faktas, jog ji yra parvežta iš Lenkijos - papildomas stresas, gal nepsitikėjimas Žmogumi..? Laukti ir mylėti man nepasirodė didelė kaina.
Trečią dienelę pabudau išgirdusi tylius, pilnus abejonių žodžius: - pažiūrėk, kas Mokutei? Draugas ją užsikėlė ant lovos ir suprato, kad kažkas negerai, ji gulėjo kaip sustingusi ir iš burnytės bėgo seilės. Jau po poros minučių buvome automobilyje su Mokute įvyniota į jos dabar mėgstamiausią pleduką su širdelėm. Pati nebūčiau sugebėjusi vairuoti, nes per ašaras ir begalinį skausmą, nieko nemačiau ir negalvojau. Nors ne, meluoju... ieškojau savo kaltės, daug jos radau. buvo ankstus rytas daug veterinarijos klinikų dar nedirbo, be to nesu Kaunietė, todėl nežinojau į kuria pusę ir lekti. Per 118 nukreipe mus "Pas Fila". Važiavome jau bet kur, atrodė, nebėra laiko galvoti. Įėjus į kliniką daktaras paklausė kas nutiko, bet per ašaras nebegalėjau kalbėti, tik išvyniojau ant procedūrinio stalo savo mažutę. Pasakiau daktarui kad vieną dieną ji gan minkštai tuštinosi, ir kad buvo nušokusi naktį nuo lovos (dėl to dar dabar save kaltinu, niekada daugiau jos nesikeliu ant lovos, bent jau kol tokia maza - buvo naivu tikėti, kad ji bijos šokti). Vienu metu daktarui ją suėmus ji keistai išsirietė, o tada jis neatsakingai leptelėjo "o gal tikrai galėjo susižeist stuburą", paklausiau ką tada reiks daryti????Lietuvoje nieko nepadarysi.....Širdis nusirito į kulnus, nekenčiau savęs. Kol daktaras jai po kailiuku leido įvairius skyscius ir vaistus, jos snukuti skalavo mano ašaros, pasilenkusi šnibždėjau, kaip ją myliu. Ji nejudėjo tik žiūrėjo į mane savo tamsiomis, giliomis akytėmis, Jai negerėjo, todėl daktaras liepe kelioms valandoms ja palikti, kad galetu stebeti ir nuspręsti, ką daryti.
Grįžusi namo jaučiausi taip, lyg jau būčiau atsisveikinusi su savo mergyte ir daugiau jos nepamatysiu, po 40 min. maldavau draugo, kad paskambintų paklausti kaip ji, nes pati bijojau. Po pokalbio draugas labai atsakingai su svelnia sypsena istare" truputėlį geriau". Žinoma, verkiau daug smarkiau, džiaugsmas buvo begalinis, atsirado nauja viltis. Po poros valandų visą šlapią ir drebančią Mokutę parsivežėm namo. Ji dar buvo liudna, daug miegojo, nebuvau palikusi jos nei akimirkau. Vakare supratau, kad pati esu dar nieko nevalgiusi ir negerusi.
Kitą dieną atejo buvusi klasiokė mūsų aplankyt. Kad būtų sąžininga Mokos atžvilgiu - ir aš ir visi mano svečiai sėdim ant žemės. Man bekalbant pajaučiau kaip kažkas kariasi man ant kojos. Ten buvo mano Moka - ji pirmą kartą atėjo ir prie manęs prisiglaudusi užmigo. Ji tapo kitokia - pradėjo mus mylėti ir pati leidosi būti mylima....
Myliu tave, Mokute.