Baltą baltą naktį...

Baltą baltą naktį rudas rudas stafas atrodo kaip tamsūs vietomis pratirpusios žemės lopinėliai... Atgiję lopinėliai, tylūs, džiugūs ir visai neišsiskiriantys – nuostabu, kaip gamta naktį sugeba visus sulieti į vieną bendrą masę. Tokiu metu lauke ką veikti yra tik tiems, kurių gyvenimą labiau formuoja ne rega, o klausa ir uoslė. Paprastas žmogus čia svetimas ir šiek tiek vienišas.
Pati naktis iš tiesų nėra tokia jau balta – dangų dengia debesys, turbūt jie pilkos spalvos, nes šiek teik sninga, bet, kadangi naktis, debesų spalvos negaliu įžiūrėti. Be to, ne tiek jau man jie ir rūpi – tokią baltai juodą naktį aš bandau įžiūrėti šunį.
...nes negalėjau neleisti jai pasidžiaugti šiuo smagiu sniegeliu....
...nes pati labai norėjau pasivaikščioti naktiniame miške, tegul ir ramiame, gal kiek baisiame (o tuo pačiu ir baugštokame), bet jau kažkiek kvepiančiame Kalėdomis...
...nes kažkada kažkada mes tokią pačią naktį (gal labiau snieguotą, gal labiau vėjuotą, gal kiek šaltesnę) mudvi pirmą kartą išėjome į pirmąjį tikrą savo žygį...
Oi, atsimenu – buvo ji jauna. Galbūt tai buvo pirmoji mūsų žiema. Šalia - išdykusi padraika nepaklusni stafukė. Beveik metų amžiaus, bet pakankamai pablūdusi ir hiperaktyvi, kad nedrįsčiau jos paleisti. O tą naktį mudvi nuėjome toli - taip mums tada atrodė.
Paleidau ją tada pirmą kartą. Tuo metu dar nežinojau, koks šis pabėgiojimas reikšmingas, nežinojau, kad jis – naujo gyvenimo pradžia, nežinojau, kad po šio menko ir atsargaus pasilakstymo mudvi pradės vienyti tvirti šeimininko ir šuns saitai – gija, kuri jungia šunį ir žmogų, paversdama juos partneriais, bendražygiais ir bendraminčiais. Pasirodo, svarbiausia – turėti bendrų interesų, kurie abiem pusėm suteiktų džiaugsmą ir malonumą.
Plonytė buvo ta gija iš pat pradžių. Mokėmės ilgai – viena iš kitos. Klydom, taisėmės. Pykomės ir taikėmės. Vaikščiojom – atsargiai ir nepatikliai, šiek tiek nepasitikėdamos viena kita. Aš nežinojau, kas dedasi jos galvelėje, ji nežinojo, kas vyksta manojoje. Ji bandė nekreipti į mane dėmesio, aš bandžiau vaidinti visagalį valdovą. Mes buvom du poliai, kurių niekaip nepavyko suvienyti. Ji – baltas lapas, laukiantis, kol kas nors pradės jame rašyti teisingus ir reikalingus dalykus, aš – dar neatsigavusi po dviejų senų ir protingų šunų mirties, su kuriais praleidau didžiąją dalį gyvenimo ir kurių pilnai prirašytos gyvenimo knygos pasakojo be galo gražias, kartais protingas, kartais kvailas, kartais linksmas, kartais liūdnas istorijas. Todėl ir nepaleidau jos taip ilgai, todėl šitiek laiko neparodžiau jai savo pasitikėjimo – negalėjau leisti laisvai lakstyti šuniui, kurio pasakojimas dar tik prasidėjo. Gyvenimo knygose nėra juodraštinių variantų. Padarytą klaidą galima nubraukti, užtušuoti, bet jos neišplėši ir neištrinsi – kad ir kaip bandysi ją paslėpti, žymė vis viena liks. Aš negalėjau daryti klaidų.
Pirmąjį kartą abi buvom pasimetusios ir suglumusios. Jaudinanti akimirka – nelabai paklusnus šuo, vidury žiemos nutįstas kažkur į laukus ir šuns savininkė, neįsitikinusi, kad tas šuo klausys ir atbėgs pašauktas. Atbėgo. Bėgiojo gal dešimt minučių – tiek truko pirmasis pasilakstymas. Juokinga, kai dabar prisimenu.
Tada lakstė ji kuo toliau nuo kelių. Kuo toliau nuo žmonių. Kuo toliau nuo padorios civilizacijos. Net nedrįsau pagalvoti apie miškelį – ten juk už kiekvieno medžio slepiasi ir laukia galimybės pačiu netikėčiausiu metu išlįsti žmonės, šunys, dviračiai, automobiliai ir daugybė kitų įvairių keistų padarų.
Pirmoji kelionė į tą patį mišką vos neįvarė man isterijos. O sutikom viso labo du žmones, dviratį ir automobilį.
...jau beveik nebepamenu tų dienų. Po parką ji laksto daugmaž kasdien. Nešioja žaisliukus, šokinėja per kliūtis, kaulija maisto, bėgioja, po samanomis slepia obuolius ir daro kitus mūsų akimis kvailus dalykus, kurie šunims yra labai svarbūs. Atlekia pašaukta ir nepašaukta, niekada neišleidžia manęs iš akių, džiugiai vykdo komandas ir nepasprunka. Kartais su mumis išsiruošia ir draugai, bet dažniausiai vaikštome dviese. Tai – mūsų metas. Daug tylime, daug ką veikiame drauge, bet tuo pačiu dalį laiko leidžiame viena kitai užsiiminėti savais dalykais. Ji uosto, aš galvoju. Žmogus ir šuo. Iš dalies labai skirtingi, iš dalies – labai panašūs.
Kartais keliaujame į žygius, su kuriais palyginus pirmoji mūsų kelionė – kaip pasitaškymas baloje prieš plaukiojimą ežere (iki jūrų, kaip ir daugeliui, mums dar toloka). Dabar būna kad pagalvoju – kiek daug žmogui suteikia šuo. Kiekvienas vis ko nors išmoko. Su Tora išmokau ne tik žiūrėti, bet ir matyti, ne tik klausyti, bet ir girdėti. Išmokau pastebėti be galo trapų, bet tuo pačiu itin nuostabų ir tikrą gamtos pasaulį. Tikri mūsų miškai, tikros pievos, tikri metų laikai, tikri sutinkami gyviai – nuo mažų kirminėlių iki stirnų. Viena niekada nebūčiau to patyrusi. Su kitu šunimi turbūt irgi – juk galbūt tas šuo nuo mažens būtų buvęs itin paklusnus ir valdomas, tad man kaip kokiai idiotei nebūtų reikėję vidury šaltos žiemos nakties temptis jo į laukus, kad išsiaiškinčiau, ar jis atbėgs pašauktas.
...Baltą baltą naktį rudas rudas stafas – panašiai kaip tada ir visai kitaip. Be baimės ir nepasitikėjimo. Ilsimės abi. Prieš akis – žiema. Gal balta, gal purvina, gal šalta, o gal tik šlapia, bet vis viena savaip graži ir įdomi. Kaip ir visos mudviejų drauge praleistos dienos.