Ciucikas nepavargstantysis

Taigi tatataigi, kartais netgi pati susimąstau, kokia ta šuns galimybių riba. Ypač dabar, kai orai tokie keisti. Kol tupiu darbe – saulė spigina iš visų jėgyčių. Kažkur galvoj pradeda kirbėti mintis – oh, kaip eisim, jau eisim tai eisim... turiu omeny pasivaikščiojimą, žinot, tie dalykai, kur būna, kai turi šunį. Daug visokių vietelių aplankyti esu suplanavusi – tereikia grįžti namo ir ciuciką pasikinkyti.
Bet va, žmogau, tik spėk parsirasti į namučius irrrr... Iškart ausyse nuskamba toji frazė: „rodos lietus kaupiasi“ (kas taip šnekėjo? Knysliukas? Knygoje tai tikrai Jonukas, bet vinupuche nebuvo Jonuko, na vienžo, bėgiojo toks po medžiu į skėtį įsikabinęs, kol meškinas su bitėm tarėsi, ir kartojo tą frazę, tik jų atveju lietus buvo netikras)...
Tik spėju įžengti kieman, ir iš visų pusių mane pradeda supti juodi, melsvi, pilkšvi debesys... Žydras dangus dingsta, saulė pasislepia, ir kąąą veikt... Kaip per tas trumpas dar nešlapias akimirkas išsekinti šunį, katram jau menki lašeliai varo stresą ir kuris nė už ką nesiryžtų tokiems dalykams kaip pasitaškymas sidabrinėse balose žibant vaivorykštei ir taškantis dunduliui?
Štai šiandien propagavau greitąjį vidutiniadistancijinį ėjimą greta – na, čiumpi šunį į pašonę ir eini greitai, pasidairydamas, ar debesys nepasivijo, šuo nieko neuosto, toks teoriškai neblogai sekinantis užsiėmimas. Didžiausia trauma – grįžus namo vis dar nelyja. Šuo žiūri nelabai protingom akim. Arba gal tos akys sako, kad aš esu nelabai protinga.
Dairaus į dangų, iššukuoju šunį. Šuo juokias. Dar kartą iššukuoju šunį. Šuniui smagu. Pavagiu kojinę, valau su ja kailį (tokie daiktai gerai plaukus surenka). Šuniui smagu, sako, duok ir man kojinę. Aš sakau, raminkis, durne.
Kadangi vis dar nelyja, o aplink melsvi debesys (vakar iš tokių tai kaip davė...), sakau, einam, šuniuk, po pievą palakstysim. Pasiimam tokią tipo pelę, kur Maximose būna ir nieko nelaiko, visa išdarkyta jau (stafo dantys ne juokas). Žaidžiam, mums smagu. Atrodo, ir šuo pradeda pavargt, paskutinis epizodas – merga guli įsikabinus, tingi stotis. Na, sakau, pavargo jau šuniukas. Prisėdu, apsikabinam. Atsistoju, šuniukas irgi... šuniuko akyse švyti energija ir troškimas galynėtis, žaidžiam vėl. Pradeda imti nerimas. Vis dar nelyja, debesys padengė dangų, kyla vėjas.
Pelė atsibosta, einu pasijamti ežiuką. Šuo, kurį laiką atrodęs pavargęs, atsigeria vandens ir, bėgdamas paskui pelę, vos neišverčia durų. Žaidžiam su pele. Smagu, šuo juokiasi. Kartais atrodo, kad pavargo, bet atsigauna.
Pagalvoju, kad jei jau nelyja (vėjas puuuučia, dangus tamsiai mėlynas), reikia padresuot šunį, vis viena niekur neisim. Na, dresuoju šunį, susirenka katės, dar atbėga kaimynų šuo ir loja, smagu. Tora kupina laimės. Galvoju, kad gavusi šiokios tokios fizinės ir protinės mankštos, tikrai bus pavargus.
Vedu į kambarį. Šuo pamato tėvą ir taip nudžiunga, kad iš kažkur įgauna naujų turbaplazmoidinių galių. Einam atgal į lauką. Sakau, gal dar ką kieme nuveiksim. Pradeda lyti. Šuo liepia vest jį namo.

Tradiciškai daugiau foto čia http://agiesha.blogas.lt/nepavargstantysis-ir-bitutes-438.html