Eina sau, tai buvo visas gimtadienio tūsas, susirinko net 100 šunų ir katė

Vai vai vai, ciucikas vakar apturėjo gimtadienį – ir ne bet kokį, o tokį visai šuniškai pusapvalį jubiliejų – suėjo 5 metukai. Kadangi tokių švenčių proga tortų nekepame ir dovanėlių neperkame (išskyrus skiepą, kuris pačiam šuniui kažin ar atrodo tokia šauni dovanėlė, ne veltui atvykus veterinarui amžinatils Tūrė vis kažkur netikėtai dingdavo), vis dėlto nusprendžiau šią kuklią datą šiek tiek paminėti – išėjom į mišką. Na, tas paminėjimo ypatingumas tik toks, kad šiokiadieniais dar kol kas toli neinam, nes greitai sutemsta, o greit sutemus miške žiemą su sustirusiu šunimi visiškai nėra kas veikti, patikėkit.
Aišku, turėjom dar vieną bėdytę, kuri vadinama lepiu šunimi ir šąlančiom kojom (kanopėlėm, pėdutėm), bet ją gana greitai išsprendė pats šuo, su dideliu entuziazmu ištaškęs keletą pusnų ir porą kartų iš inercijos atsitrenkęs į mane.
Aišku, ji pati nieko nesuvokia, nei kad šiandien jos gimtadienis, nei kokio velnio mes tokiame šaltyje į tą mišką trenkėmės, nei kam tieji skiepai išrasti, guli dabar lovoj apsikabinus ežiuką ir tiek... bet vis tiek, kai pagalvoji, jau penki metai – o, rodos, ką tik myžo prie mano kambario durų ir iki ausų išsipurvinus taškėsi pavasariniuose grioviuose... Cha cha, štai dabar beveik niekur nebesitaško (išskyrus padorius vandens telkinius) – gal fifa pavirto, o gal subrendo, nors pastaruoju teiginiu pati nelabai tikiu, nerimtas ji šuo, nė per nago juodymą. Hei, štai ir išvada: jei kas norit labai rimto šuns – tikrai nepirkit stafo, jie taip tik atrodo (imidžas toks, tsakant), o juk patys žinot, kad įvaizdis dar ne viskas (mojuoju).