Ir vėl bastėmės

Taigi tataigi, kadangi tie orai tokie šilti pasidarė (ot lietuvio būdo bruožas tai per karšta, tai per šalta, bet aš žinojau, taip taip, žinojau, kad tas vėsus darbo kabinetas kada nors teigiamai pasitarnaus), su šuniuku svajodami apie pasivalkiojimą darniai laukiam vakaro. Taip jau atsitiko, kad ar tai sensta tas šuniukas, ar šiaip tas gyvenimas jam kažkaip savotiškai susiklostė, kad karštį nelabai pakelia. Jei tik truputėlį aktyviau saulutė šviečia, šuniukas velkas kažkur man iš paskos, liežuviu žemelę šluodamas...
Žinoma, stengiamės palaikyti mes šuniuko vasarinę dvasią – gyvūnėlis daug laiko lauke praleidžia, kambary dabar kaip ir nebūna, didžiąją dalį dienos taško ant savęs vandenį iš didelio dubens ar kokį kramtalą tąso. Praėjusiais metais buvom specialų šunišką baseiną įrengę – bet nesinaudojo, ir toliau ramiai iš dubens tą vandenį taškė. O kaip žinia šuns letenos nėra švarus dalykas, tad kasdien tenka tą indą šveisti, kitaip vos ne valandų bėgyje tokie žali daiktai ima jame atsirasti ir tada šuo visai nebegeria, tik taškosi...
Susiklėsčius tokioms orų aplinkybėms, nebėgiojam (liūdna šunį būtų pamesti), tik vaikštinėjam, maršrutą paskirstydamos taip, kad periodiškai vis kokia upė ir upelis pasimaišytų. Ak, pasiskųsiu ta proga – na kas čia per nauja mada su keturračiais po visokias neįžengiamas vietas važinėt. Eini štai žmogus gražiai savo pamėgtais gražiais takais, prie upelio leidiesi, ogi žiūri – ar ten koks nevidonas bulves kasti bandė, ar lauką arė... išlendi iš miško, bastaisi panemune – o ten jau irgi kažkokie naujoviški arimai... Aš suprantu, kad lietuviškas intelektas tikrai nėra aukštas, bet kodėl didžioji dalis keturračių vairuotojų jo visai neturi (ar laiko paslėpę kur nors giliai kaukolės kevalo užkampyje, kad netrukdytų) – velniai žino. Toks vaizdas, kad keturračio vairuotojo protiniai gebėjimai maždaug lygūs su jo transporto priemonės gebėjimais. Kauno marių regioniniam parke garnius jie jau išvaikė, nusiaubė pajūrio kopas, kažkodėl visada savo pasivažinėjimams stengiasi pasirinkti kuo gražesnius kampelius (kuriuos tokiu atveju galima laikyti vienkartinio grožio), darniai išdrasko miško paklotę ir sezono metu uoliai vaikosi uogaujančias/grybaujančias bobutes. Ech...
Taigi, bekeikdama visokius keturračius ir panašius neprietelius, su koldūnu nusprendžiau apsilankyti prie Nemuno, bet kitoje pusėje, negu bastomės paprastai (tai yra, po kairei, o ne po dešinai, per upę į kitą krantą neplaukėm). Nesilankiau ten gal 5 metus ir kažkaip sukirbėjo širdy toks jausmas – o gal ten kas nors įspūdingo ar įdomaus bus, o ir šuniui šiokia tokia pramoga.
Pats žygis iki ten, tiksliau, išsiruošimas, gan sudėtingas buvo – iš pradžių Katytė labai labai užsinorėjo atsisveikinti. Tornadai patinka, kai jos vaikystės draugė bando malonia pasirodyti, tokia švelni pokalbio forma gaunasi (viena glaustos, kita šikynę pauostyt bando)...
[čia matote, kaip Katytė pasakoja apie meilę ir švelnumą: http://public.fotki.com/agiesha/tornada/draugyciai/dscf0025jpg.html ]
Dar Killeris po letena pasipainiojo, tai tą šuniukas lyg ir parident bandė, o gal katinukas pats nusirito (neilgai jie džiaugės)... Po to kaimynas į svečius užbėgo – na o kaip su kaimynu nepaplepėsi, taip ir pastraksėjo jiedu apie tokį krūmą... Galų gale pakeliui dar vieną draugelį sutikom, bet su tuo jau mažiau kalbėjomės, nes išsigandau, kad ne tik Nemuno, bet ir artimiausio krūmo galim nebepasiekti.
[draugelis iš tos vietos, kur pakeliui: http://public.fotki.com/agiesha/tornada/draugyciai/dscf0033jpg.html ]
Tai va, pakeliui prigriebėm vieną kitą jaunimo atstovą ir labai darniai išžygiavom į tokį nelabai ypatingą ir netgi neįspūdingą žygį.
Toji panemunės dalis („po kairei“) man nelabai patinka – paėjus į vieną šoną, gaunas vienos žolės ir brūzgynai, kur kiekvienam kampe po pasislėpusį žvejį kyšo, kitame šone šiaip jau gražus paplūdimys, ale kiekviename jo kvadratiniame metre stovi/guli/laksto po žmogų. Smagiausia gal karjeruos buvo – jaunimas palakstė, šuo juos pavaikė, visi darniai pamėgino įkristi į vandenuką...
[darnus mėginimas įkristi į vandenuką: http://public.fotki.com/agiesha/tornada/birzelio-galas/dscf0020jpg.html ]
Gražaus neužimto paplūdimio nepavyko rasti, užtat pasiekėm ne tokią gražią skardingą pakrantę, bet ten daug laiko irgi nepraleidom, nes tie prezervatyvai labai nervino. Aišku, radom daug zyziančių draugų, bet į uodus realiai kalbant nebekreipiu dėmesio... o, netgi purškalą turiu įsigijusi, bet dar nenaudojau, pamirštu vis, o prisimenu kai jau būna per vėlu.
[Nemuno teikiami malonumai: http://public.fotki.com/agiesha/tornada/birzelio-galas/dscf0053jpg.html ]
Po to šuo labai nudžiugo, nes rado kažkokių fekalijų (dievai žino, ar humanoidinės kilmės, ar labiau žvėriškos – tame krašte visokių stebuklų tikėtis galima), kuriomis tolygiai padengė visą savo ryžą kūną ir dalį mūsų rūbų, pievoje pavaikė nematomą draugą, pamatė lyg ir akmeninę kiaunę ir daugybę išgąsdintų ar tik nustebusių žmonių veidų. Na, reziumė galiu pasakyti, kad puse velnio toks pasivalkiojimas buvo, bet artimiausius kelis metu manęs ten vėlei netrauks (nebent su sūnėnu sumąstysime eiti ieškoti urvinių kregždžių – skardyje matėm kelis urvelius, žinau, kad bent anksčiau vienoj vietoje buvo kolonija, būtų smagu pafotografuoti).
Daugiau nuotraukų:
http://public.fotki.com/agiesha/tornada/birzelio-galas/
http://public.fotki.com/agiesha/tornada/draugyciai/