Ką mes veikiame geru oru (ypač kai išpuola savaitgalis)

Hm, mano žvitrios akys pastebėjo, kad dabar, pasitaisius orui, visi pila blogus – kaip grybus po lietaus, ir tuo visai nereikia stebėtis, nes aš pati dabar taip pat parašysiu šį bei tą. Tiesa, tas šis bei tas beveik nesiskirs nuo prieš mane rašiusiųjų kūrybos vaisių, nes, savaime suprantama, dauguma šunų mylėtojų artimiausias dienas, ypač savaitgalį, paskyrė džiugioms klajonėms su savo augintiniais. Tad aš, daugybę šaltų valandų kentėjusi uždaroje mažoje dėžutėje, vadinamoje kambariu, taip pat galų gale išdrįsau išnešti savo išsekusį kūną laukan, saulės, vėjo ir bundančių vabalų globai.

PASAKOJIMAS APIE PELĘ
Kadangi sesijos metu šiek tiek pora smulkmenų apipirkau šunį, žaidimus galime paįvairinti. Dabar turime tokį smagų žaislą iš maximos, vadinamą pele. Žinoma, koks rimtas dresuotojas, ją pamatęs, raitytųsi iš juoko visą valandą, bet mano moteriškei ta pelė tinka ir patinka. Nesuprantu, kodėl niekad anksčiau nenupirkau tokio daikto, kuris būtų pakankamai kompaktiškas, kad tilptų į kurpinę, pakankamai tvirtas, kad šuo jo nesudraskytų per pirmą žaidimą ir pakankamai didelis, kad ciucikas į jį galėtų įsikibti nenukąsdamas kokio piršto. Anksčiau „virvės traukimui“ naudodavau (khem) senus džinsus, aišku, įdomus sprendimo būdas, bet jie būdavo pakankamai tvirti ir jaudinantys. Pirkdama naują aparatą 5 metų šuniui, jutau šiokį tokį nerimą, ar patiks, ar įtiks, bet vos pamačiusi tą pelę, Tora iškart suprato, kam ji skirta, ir mudvi smagiai tampėmės pievoje. Po 15 minučių tokių tampynių ji jau būna pakankamai pavargusi. (čia tokia nauja mūsų programa – anksčiau prieš pasivalkiojimą ją nualindavau tik kartais, bet dabar nusprendžiau pirmas 15 minučių duot geram nuoširdokam išsidūkimui).

PASAKOJIMAS APIE MIŠKĄ
Taigi, pasidžiaugus pele galima eiti pasivaikščioti. Kadangi taip jau atsitiko, kad namo grįžau savaitgalį, pasibastymui galėjau skirti daug laiko. Šiaip miške beveik visada pamėtau ežiuką, vis susirandu kokią erdvesnę vietą - ir šuniukas palaksto, ir aš sukaupiu jėgas. Šeštadienį vėplinom prie upelio, pamenat, kažkada rašiau, kaip mes jį tyrinėjom. Taigi, aplankėm tą patį ištyrinėtą upelį i jo apylinkes, niekas nepasikeitė, tik neliko to ledo ir sniego. Dar pasėdėjau ant labai kreivo ir įtartino tilto, kol Tora išdidžiai po vandenis (taip, ji jau atidarė maudynių sezoną, jei nekreipsim dėmesio į tą faktą, kad beveik slapta išsimaudė kai dar buvo sniego) nešiojosi savo naują didelį ežį. Deja, ji nerado nė vienos saugios vietos, kur galėtų jį paslėpti, tad padėjo netoli kranto ir atidžiai stebėjo teritoriją, kad, neduok dieve, iš girios išnirs koks įtartinas briedis ir bandys tą žaislą nusinešti.
A, dar sutikome du įsiutusius zuikius, jie buvo snukių daužymo stadijos, tad apdairiai pačiupau šunį už užpakalinių kojų ir neleidau su tais pavojingais bei kraupiais žvėrimis susipažinti. Juokinga? 5 metai, praleisti besibastant gamtoje, pievose ir miškuose tarp įvairiausių gyvūnų, o zuikius ji gėdingai pamatė pirmą kartą gyvenime.

PASAKOJIMAS APIE TVENKINIUS
Gana netoli mano namų yra tokie tvenkiniai. Vadinami jie molduobėmis. Mes ten lankomės retai, ba geresniu oru prie jų turškias gyvas galas žmonių. Maudytis man ten nepatinka, nes įtariu, kad tas vanduo šiltas ne nuo saulutės, o nuo myžalų, be to, šaunusis jaunimas pridaužo daug šukių. Tačiau dabar pavasaris, dabar ten nesilanko joks tūsovnas jaunimas, dabar ten laikina ramybe džiaugiasi įvairūs paukščiai – laukiai, žuvėdros (ar kažkas panašaus), visokia smulkmė ir netgi baubliai, įrašyti į raudonąją knygą. Dabar ten tvyro savotiškas drėgmės, o ne šlapimo kvapas, auga milžiniški meldai (ir aš slapta viliuosi, kad greitu laiku tie tvenkinukai taps nepriimtini žmonėms... kol po keliolikos ar keliasdešimties metų visiškai užaks ir netiks niekam), o šuo, atsargiai pravestas pro šiukšlių ir šukių ruožą (kur nusižiūrėjau šaunią padangytę tempimui) smagiai uostinėja šias nelabai pažįstamas vietas, atsargiai žiūri į vandens gilumą ir netgi sugeba kažkaip išgriebti nepažeistą šampano butelį, nuo kurio išdidžiai nuplėšia etiketę.

PASAKOJIMAS APIE TAI, KO DAR NEPAMINĖJAU
Khem, taigi mes ne tik nešiojame ežiukus ar tampome peles – mes vėl pradėjome bėgioti. Bent jau tol, kol takas miške bus tam tinkamos konsistencijos. Bėgiodama laikau merginą greta su pavadžiu, iš pradžių bandė tempt, bet greit persiorientavo ir štaaai, mums vėl puikiai sekasi. Po savaitgalio jaučiu viso kūno skausmą – tai bausmė už ilgų žiemos vakarų flegmiškumą. Vakar vakare judėjom trumutį ramiau, ba noriu leisti atsigauti raumenims ir sąnariams, Tora, jaučiu, irgi gali turėti panašią bėdą. Dar apsižiūrėjau, kad per tas kelias savaites be manęs ji nenutuko, visai puikiai atrodo, dar pasportavus vėl įgaus geras stafiškas formas.

VAKAR
Vakar kaip jau minėjau apturėjom ramesnę dieną. Be to, kartu su mumis ėjom mano draugė Shampanė, kuri yra kačių mylėtoja ir kuri šiek tiek nustebo, pamačiusi, kad Tora moka keletą komandų. Shampanė mudvi ir pafotografavo. Tiesa, daugelyje nuotraukų gavomės nerimastingai išplaukusios (pamenat „The Ring“?) ir šiaip ai, bet va Tora labai stengėsi pozuoti ir reagavo net į tokius draugės skleidžiamus garsus kaip „kac kac kac“. Vieną kartą apsimetinėdama, kad pozuoja, net sugebėjo atsisegti pavadį ir sušokti laukinio mustango šokį, kurio, deja, įamžinti nepavyko.
Tuoj vėl eisim paskraidyt, pabėgiot ir pasikandžiot :) Gerų orų visiems :)