Kas būna kai pasninga

Kai ateina žiema, net jei kalendorius dar nerodo kokio gruodžio ar sausio mėnesio, pradeda snigti. Ir šąla kartais, jei orui ūpas geras būna.
Kai oro nuotaika gera, aplinkiniai irgi puikiai jaučiasi. Juk netgi ir tas pats sniegas kartais būna labai nuotaikingas, o kartais niūrus, ir pavasaris kartais ateina labai smagiai, atrodo, norisi drauge lakstyti su juo, o kartais numoji į jį ranka ir galvoji „kas čia per pavasaris“. Kai kyla noras mojuoti ranka ar slėpti namuose, oro nuotaika nėra labai gera.
Šį kartą per beveik pirmąjį sniegą oras jautėsi neblogai. Jam pritardami, šakose dūko paukščiai. Iš tiesų daug paukštelių. Deja, kai mes išsiruošėme patyrinėti sniegelio ypatumų, jis jau pradėjo tirpti. Kol kas žiema dar atsargi, ji tik žaidžia – o gal tiesiog erzinasi. Nes žiema iš tiesų yra pasiutęs padaras, ji mėgsta pasijuokti iš laukiančiųjų sniego per Kalėdas, palikdama tik purvo balas – kad Kalėdų Senis paltą išsiteptų, ir gausiai jo pažerdama Velykų proga – kad toji bobulė su visais savo zuikiais prasmegtų pusnyse.
Du mano augintiniai, Kileris ir Mafukas, sniegą pamatė pirmą kartą. Žinoma, niekas turbūt nežino, kas per daiktai tie kileriai ir mafukai. Kileris yra didelis abrikoso spalvos katinas, be to, dar ir pūkuotas, o Mafukas – mažas rainas katinas, jis neturi pusės uodegos. Kileris gimė Kaune rūsyje ir turėjo būti laukinis, o Mafukas pas mus atsirado vasarą, su dar keliais įvairaus amžiaus katinais. Tuos kitus katinus pavyko išdovanoti, o bailiojo Mafuko niekas neėmė – nežinia, ar dėl to, kad jis bailus, ar dėl to, kad neturi uodegėlės. Kileris ir Mafukas gyvena kartu su Katyte, tačiau ji jau sena ir sniegu nesistebi. Tuo tarpu tiedu dar jauni, nors Kileris greit bus metinukas.
Kad jaunuoliams sniegas nepatiko, iškart pamačiau. Iš pradžių jie džiugiai šoko laukan, tačiau jau po kelių žvilgsnių pastebėjau tai, ką galima pavadinti „nepasitenkinimo kupinu sumišimu“. Kileris buvo piktas ir grįžo atgal sausenėn zonon. Katytė, kaip sena patyrusi moteriškė, į nieką nekreipė dėmesio ir iškeliavo dirbti to kačių darbo, kurį kasdien dirba katės ir apie kurį žmonės beveik nieko nežino. Mafukas kurį laiką sniegą bandė valgyti, tačiau vėliau apsigalvojo. Šiaip ar taip, mes su Tora juos abu palikom nustebusius ir atsargiai tyrinėjančius aplinką.
Tora būtų visai rimta subrendusi moteriškė, jei tik nebūtų tokia padraika. Padraika ji gal todėl, kad niekada neturėjo šuniukų. Sako, kalės kartais surimtėja, kai pagimdo, bet tai turbūt tik kalbos ir aš neleisiu jai gimdyti tik tam, kad surimtėtų. Man gerai ir nerimtas šuo. Nerimtas šuo, kai pripusto, dūksta pusnyse ir gaudo sniego gniūžtes, o kartais įlūžta į ledą. Nors, žinoma, taip daryti gali ir rimti šunys, juk negalima viso pasaulio šunų suskirstyti į dvi grupes.
Žinoma, šį kartą nebuvo nei pusnų, nei gniūžčių, nei ledo. Ir tas pats likęs sniegelis jau tirpo ir lašėjo, bet jis lašėjo džiugiai, tad mes taip pat neliūdėjom. Todėl šuo-padraika galėjo dūkti tik purvo balose.
Purvo balos – turbūt vienas didžiausių šunų ir vaikų džiaugsmų. Jei norite, kad jaunėlis pasijustų laimingas, aprenkite jį tinkama apranga ir leiskite bent kartą metuose iki valiai prisitaškyti baloje. Daugelį vaikų šios zonos traukia dar ir todėl, kad mamos draudžia ten dūkti. Jei sudarytumėte su vaiku sutartį ir prilygintume balą Kalėdoms, galėtumėte vieną dieną metuose pavadinti „balos diena“, pažymėti ją kalendoriuje ir leisti vaikui tą dieną iki valiai prisitaškyti. Tiesa, gali išpulti ir taip, kad tą dieną nelis – tuomet dėl visa ko galima pažymėti atitinkamą laikotarpį.
Šuo nėra vaikas, taigi jam apie kalendorius nepapasakosi. Kol šuo mažiukas, jam netgi sunku išaiškinti, kur galima dūkti, kur negalima. Dabar Tora jau žino, kad į labai dideles purvo duobes ar purvo griovius lipti negalima. Galų gale purvą ji labiau praktikuoja, kai būna vasara, nes tada ne taip šalta (nebaisu džiūti) ir po to galima ją nuprausti. Kartą, kai buvo dar jauna kalaitė, ji su tokiu jaunu draugeliu stafu netgi papraktikavo srutų duobę. Sprendžiant iš visko, naujasis draugas iš pradžių nenorėjo žaisti tose srutose, tačiau Tora jį galų gale įkalbėjo (ar įstūmė, ar dar kažką sumąstė). Vėliau šunį turėjau skalauti šulinio vandeniu, nes tie žmonės, pas kuriuos mes buvom, neturėjo kitokio vandens. Įdomumo dėlei dar galiu pasakyti, kad kelios valandos iki žaidimų su srutomis Torą buvau kruopščiai išmaudžiusi.
Mažose purvo balose dabar ji dar kartais pasitaško. Tačiau rečiau. Gal vis dėlto per tuos kelis metus ji tapo truputį rimtesniu šunimi. Be to, šaltu oru ji džiaugiasi iki tam tikros ribos. Pvz., jei šąla daugiau kaip -25 laipsniai, laukan ji nebeina. Šalinimo funkcijas ji patenkina rūsyje („oi, šalta šitai letenai, ir šitai, nu va, ir šitai, tu ką, nesupranti, kad aš negaliu myžti stovėdama ant vienos kojos“). Kai šąla kiek mažiau ir drąsiai einame laukan, ilgesniems pasivaikščiojimams tepu jai kojas apsauginiu tepalu. Na, bent jau tikiu, kad jis apsaugo kažkiek nuo to šalčio ir, svarbiausia, druskų. Kai šalimo temperatūra mano stafei būna optimali, ji lauke gali būti beveik visą dieną, nukeliauti didelius atstumus be jokių skundų ir problemų. Svarbu, kad nebūtų pernelyg drėgna. Šiandien buvo truputį drėgnoka, todėl didžiąją laiko dalį ji bėgiojo ant trijų kojų, vieną palikdama kyboti ore. Na, taip sausiau.
Ech, dabar laukiam, kada pradės rimtai pustyti. Nesvarbu, ar per Kalėdas, ar per Velykas. Svarbu, kad pustytų ir būtų ką veikti lauke.