Kodėl aš nė už ką neatiduočiau savo šuns?

Žinot, koks žiaurus ir nemalonus pasaulis šiais laikais. Šunį atiduoda už tai, kad jis sugraužė mp3 grotuvą/lovą/batus, primyžo į lovą/ant grindų/į batus, susirgo odos liga/vėžiu/gavo traumą begrauždamas batus, už tai kad yra kvailas/loja/pernelyg judrus/turi nesveiką potraukį batams... priežasčių atsikratyti augintiniu yra be gaaaaalo daug, dažnai ja tampa net tai, jog tas padarėlis gimė šunimi.
Skaitant kvailiausias ir rimčiausias priežastis, į galvą man šovė mintis – kodėl mano šuo yra neįkainojamas, vienintelis, nepakartojamas, kurio neiškeisčiau į nieką? Aš atmetu visų dievinamas ištikimybes, drąsą ir protą. Mano šuo individualus, jis ypatingas, jis turi savo braižą ir savo stilių, po velnių, tai mano šuo ir netgi pakankamai į mane panašus. Kai pagalvoju apie tą šunį, dažniausiai į galvą šauna kvailokos ir linksmos mintys. Maždaug tokios:

• nemačiau dar nė vieno panašių išmatavimų šuns, kuris su užpakaline koja sugebėtų įspirti 2 metrų ūgio bachūrėliui į kaktą.
• nemačiau dar nė vieno šuns, kuris per 3 minutes galėtų sušlamšti savaitės mėsos davinį, sveriantį turbūt daugiau už patį šunį, tačiau net po bado dietos išdidžiai atsisakytų labai sveikų ir reikalingų kepenėlių.
• tai vienintelis mano matytas šuo, nuo vaikystės sugebantis iššokti iki palubės, pasiekti lempą ir nusileisti ant kairės priekinės kojos.
• tai vienintelis šuo, kuris atsigėręs vandens ateina į šeimininką nusivalyti snukio – vadinasi, inteligentas.
• tai vienas iš tų ypatingų šunų, kuriuos, atėjus svetimam žmogui, reikia pažadinti kad lotų.
• tai vienas iš tų mėsėdžių, kurie yra giliai įsitikinę, jog su karvėmis juos sieja artimi giminystės ryšiai ir šį faktą aktyviai bando įrodyti reguliariai pievoje rupšnodami žolytę.
• ji labai žaviai žiūri į mane ir čepsi, kai tarkuoju jai morkas.
• ji turi nesveiką patologinę trauka guminiams cypiantiems ežiukams.
• tai vienas iš tų šunų, kurie įsitikinę, kad sausumos žiurkė vandens valdovu netaps, tad visą valandą gailiai loja ant upės, kai ši nusiplukdo mylimą ežiuką.
• tai vienintelis mano matytas šuo, kuris taip paniškai bijo vonios, kad maudynės būna panašios į kovą su laukiniu, energingu, itin greitu, kartais nematomu ir labai nesukalbamu mustangu.
• ji sugeba taip bezdėti, kad atrodo, jog tuo metu patalpoje būnantys asmenys praras sąmonę.
• ji sugeba sugraužti brangiausią tėvo striukę, tuo pačiu nepaliesdama jokio kito rūbo. Kitaip tariant, žino pinigų vertę.
• iš tiesų neuždaroma ir nepririšama. Ji sugeba atsidaryti visas duris (nebent iš jų išimamos rankenos ir dar jos iš kitos pusės gerai užremiamos) ir nusiimti visus antkaklius (nesvarbu, ar paprastas, ar smaugikas, blogiausiu atveju visada galima nukąsti pavadį).
• tai vienintelis mano matytas šuo, kuris eidamas greta staiga sugeba vidury asfalto rasti purvo duobę ir akimirkos bėgyje iš rusvo tapti šokoladiniu.
• tai vienintelis mano matytas šuo, kuris ne tik sugebėjo nuo galvos iki kojų išsimaudyti srutų duobėje, bet ir įvertė į ją kitą stafą.
• tai vienintelis mano matytas šuo, kuris sugebėjo bent trumpam infiltruotis į stirnų gaują.
• tai vienas iš tų šunų, kurie įsibėgę ne visada sugeba sustoti ir kuriems bėgant nežinai, kaip jie pasielgs – ar atsitrenks į kojas, ar į sieną, ar spės pasukti į šoną, o jų akys tokiomis akimirkomis būna bukos ir tuščios.
• tai vienintelis šuo, kuris, pamatęs ką nors nešant džinsines kelnes, labai susijaudina ir bando jas atimti iš savininko.
• tai vienas iš tų šunų, kurie turi keistą, nepaaiškinamą, bet labai stiprų potraukį kailiniams batams.
• Tai vienintelis mūsų turėtas šuo, apie kurį tėvas pasakė „Daugiau niekada jokių kvailų plikų šunų“.
• ji visada laiminga, kad ir kas beatsitiktų – ir kai išsivolioja šūde, ir kai prisidirba, ir kai būna iškeikiama, ir kai kasai jai pilvuką... Ji būna be galo laiminga, kai išsivedu ją pasivaikščioti, ji netveria savo kailyje, kai paleidžiu ją palaidą ir jos snukis švytėte švyti, kai pasišaukiu ją grįžti namo. Kam gali nepatikti amžinai laimingas šuo?