Kokie būna mūsų savaitgaliai

Net pačiai pasidarė įdomu, kaip mes leidžiam tuos savaitgalius. Juk tada su šuneliu padūkti galima ne temstant, o ryte, tad automatiškai veikla būna įvairesnė ir jai skiriama didesnė laisvalaikio dalis. Atrodo, šunelis taip pat aktyviausiai laukia savaitgalių. Taigi, atsikėlusios smagų šeštadienio rytą, mudvi darome viską, kas netelpa vienoje darbo dienoje – pirmiausia tąsome džinsus. Seni tai džinsai, jau gerai nutąsyti, bet vien jų vaizdas Torai sukelia didžiausią džiaugsmą. Mano požiūriu,šis tampymasis – nebloga šuns nuilsinimo (tenka pabėgioti, pašokinėti, patampyti ir pan.), mano vado pareigų užtikrinimo (visada laimiu aš, ji, atrodo, dėl to neliūdi) ir šuns auklėjimo priemonė (po komandos ji visada turi paleisti, be mano leidimo negali kabintis ir pan.). Aišku, visą dieną tų džinsų netąsysi, tad po kurio laiko juos metame ir žaidžiame kamuoliu.
Kamuoliu anksčiau žaisdavo miestelio vaikai, po to jis turbūt prakiuro ir nebetiko jokiems žaidimam, tad su Tora jį pasisavinome. Neblogas kamuolys, rieda, nors nelabai šokinėja, be to, į jį galima įsikibti. Paprastai kamuoliu mes žaidžiame trijų rūšių žaidimus. Pirmas – aš jį spardau ar mėtau, ji gaudo. Antras – mes kartu jį spardom ir vaikom. Trečias – ji jį tamposi ir bėgioja ratais aplink mane, o aš bandau jį numušti ranka (po komandos džiugiai ir draugiškai man jį atiduoda). Po poros tokių žaidimų šuniukas būna ramus ir kelionėje nesiskundžia energijos pertekliumi.
Pakeliui į mišką visada sutinkame kokį nors draugelį, dažniausiai rudą su įrudžiu kaimyną. Jei būnu geros nuotaikos, leidžiu jiems pažaisti, bet šiandien Tora buvo labiau užsiėmusi aplinkos tyrinėjimu, o ne kažkokiu svetimu šunimi. Miške – įprastiniai dalykai: bėgiojimas laisvėje, cypaežio aportavimas (iš pašaliniais objektais neužterštos erdvės ir iš krūmų, kad galvelė biškį labiau veiktų), šokinėjimas per natūralias kliūtis (rąstus) ir pozavimas.
Keliaujant iš miško dar galima užpulti kokią nors sporto aikštelę. Paprastai joje žaidžia vaikai iš tos spec. mokyklos, kur mokosi šiek tiek kitokio požiūrio reikalingi vaikai. Tora su jais dažniausiai pažaidžia kamuoliu. Šį kartą vaikų nebuvo, tad šuniukas tik pašokinėjo per kliūtis ir tiek. Na taip, po to dar aplankėm dvaro rūmus ir džiugiai parėjom namo. Aišku, tai nėra aktyvus bėgiojimas paskui dviratį ar nusikaltėlių gaudymas, bet po tokio pasivaikščiojimo šunelis būna labai ramus.
p.s. pavariau šiandi su blogais :D