Mano ciucikai - prisimenant jau išėjusius ir pasidžiaugant gyvąja

Pagalvojau, kad savo turėtų, bet jau negyvų šunelių neverta dėti į bone, nes jie na, jau guli po žemele, nieko nebeiškrės ir niekuo nepradžiugins, bet vis dėlto paminėti juos būtų verta...
Tiesą sakant, visų žvėrių, su kuriais augau, kurie trumpam apsistojo mano namuose ar su kuriais sąveikavau globos klausimais, buvo tiek daug, kad tikrai niekas niekada nesuskaičiuos, nebent kas nors tuos padarus veda į tokią mažą knygutę, kuri galbūt truputuką man pasitarnaus po mirties :)
Pimjas padorus šuo, kurį gerai pamenu - Kaukazo aviganė Benita. Mielas švelnus padaras. Foto neturiu. Kažkas panašaus į kitus kaukazus – didelė, gauruota, ir, priešingai veislės aprašymams, labai švelni.
Daugmaž Rytų Europos aviganis Džekis – ai, piktas šuva, dresuotas išimtinai vidutinio dydžio plotų apsaugai. Savo darbą dirbo ypatingai gerai, mylėjo tik mano tėvą. Foto irgi neturiu. Toks juodas, stačiom ausim.
Juodasis rusų terjeras Bimas – biškį trenktas, šiaip gan mielas ir geraširdis. Iš esmės niekam netiko, bėgiojo po kiemą, laižė svečius ir tiek.
Rotveilerė Braita – nuostabus švelnus milžinas. Mano paauglystė prabėgo su ja. Realiai tai buvo mano pirmasis asmens sargybinis ir pirmas tikras mano šuo. Ją lėtai lėtai nužudė nevykėlis veterinaras.
Negrynaveislė Tūrė – pats negražiausiais, bet pats protingiausias šuo mūsų namuose. Mokėdavo visus žmones apsukt apie savo galvotą leteną. Turėjo terjero ir pekino kraujo, aktyviai pasireiškė abi veislės savybės, tik įvyniotos į švelnų sentimentaliai santūrų apsiaustėlį. Jos garbei parašiau šitą darbelį:
http://www.blogas.lt/agiesha/310078/senas-laiskas-suniui.html
Amerikiečių Stafordšyro terjerė Tornada – gyva dar ir dabar, vasarį bus 4 metukai. Truputuką trenktą, energingai švelni ir pakankamai draugiška.