Mūsų laisvalaikėlis

Sveiki, mieli mano draugai ir priešai. Štai ir aš, piktoji gauruotoji Agiesha su savo didžiuoju ruduoju Koldūnu. Khem, jei jau taip nevilkinant reikalo ir einant prie reikalo (pala, reikalo nėra, čia, tiesą sakant, tik šiaip nenaudinga rašliava) prieš kokias 2 savaites skundžiausi, koks mano ciuckas nepavargstantis – na, daryk ką nori, tampyk kaip tik nori, o šuniukas vis viena žiūrės tokiu pusiau kraupulingu žvilgsniu ir sakys: „Ei, stokis, na greičiau, greičiau, ką dabar veiksim?“. Neįdomu man taip, šuniukui irgi. Taigi, po to paskutinio nevykusio pasistaipymo prigriebiau tiek save, tiek Koldūną. Dabar kasdien įveikiam apie 10 km, dalį nueinam, dalį nubėgam (tradicinis maršrutas – teisiai per aplinkui miesteliu, miškas, panemunės lankos ir Nemunas širdies atgaivinimui), įžanginę dalį sudaro kokio skuduro ar atseit pelės tampymas, pasiekus pievas – jožiko mėtymas. Iš pradžių rezultatai mane džiugino – dar nebaigus užsiiminėti ežiuku, šuniukas jau griuvo ant žemės ir maldavo pasigailėjimo. Aš, žinoma, buvau labai patenkinta ir besididžiuojanti savimi. Deja, praėjus vos savaitėlei šuniukas ant žemės nebegriuvinėja, o bėgimo apimtis teko padidinti. Tikiuosi, kad kažkuriuo metu pasieksim fiziologinę ribą, kitu atveju bus taip, kad grįžus iš darbo teks iškart išsinešdinti su šunimi ir grįžti paryčiais (dabar parsivelkam apie 10 – 11 vakaro).
Per tuos pasilakstymus apturėjom tik porą ne per didžiausių nuotykėlių. Pirmasis – girti jaunuoliai. Kalbant apie tuos įdomius jaunuolius, pirmą kartą gyvenime girti asmenys man sukėlė tikrą antipatiją – tokią, kad nuoširdžiai norėjau, kad mano šuniukas pabūtų piktas ir jiems kur nors truputėlį segtelėtų. Deja, mano šuniui turbūt labai aptinka alkoholio kvapas (oi, ne turbūt, nuo mažens bando atidaryti vyno butelius, o kartą surijo spirituotą vatą ir ėjo aiškintis santykių su kelmu), tad kol tie girti bjaurūs paaugliai tampė ją už ausų (kaip stafui, sakyčiau, didžiausias pasityčiojimas), ji maloniai laižė jiem veidus ir nosytes. Kažkodėl man atrodo, kad su metais jos kaip „krūto“ šuns autoritetas mano miestelio gyventojų akyse smunka vis labiau ir labiau – jei pirmus du metus girdėdavau paputojimų dėl antsnukių ir panašiai, dabar niekas apie tai nebeužsimena, o žmonės vis rečiau traukiasi iš kelio ar bando apeiti... ir netgi toji moteris, kuri anksčiau bailiai nužvelgdavo savo mažą rudą šuniuką, besisveikinantį su Tornada, dabar nebekreipia į jų bendravimą dėmesio :(
O tas antrasis dalykėlis iš tiesų buvo ne nuotykis, o šiokia tokia pamoka ar kaip dar apibūdinti tą dalyką... na, pasitikėjimo skatinimas ar panašiai. Taigi, kelionę lankomis mes baigiame Nemunu, ir kurį laiką pamėgome lankytis prieplaukoje. Taip taip, mano krašte yra prieplauka, ten stovi keli suoliukai, staliukų, pavėsinė, stendas, kelio ženklas, visada po keletą automobilių ir tas daiktas, prie kurio gali sustoti laivas – ir netgi yra padaryta taip, kad į tą laivą būtų galima įlipti, na toks kaip ir tiltas ar panašiai. Iš pradžių to tilto nebuvo, tik jo įžanga, o prieš kokią savaitėlę jis jau buvo pilnai sudėliotas. Patekimas iki jo tvirtai išbetonuotas, o likusi dalis, keliaujanti vandenin, tokia gal ir nelabai judri, bet einant virpesiai pakankamai jaučiami. Viskas atrodo maždaug taip:
http://public.fotki.com/agiesha/tornada/birzelis/dscf0097jpg.html
Užvakar nusprendžiau, kad man ir Tornadai būtinai reikia ten užsikarti. Kai, pasiekus galutinę stotelę, pamačiau Toros akis, supratau, kad ji niekada nebus valčių ar laivų šunimi (na, tas padaras, kuris išdidžiai stebi vandenis, laiveliui skrodžiant bangas, o jo ausys plevėsuoja švelniame vakaro vėjyje). Galbūt mes ir būtume lėtai ir rūpestingai sutvarkiusios tą mažulytę fobiją – tačiau dvi porelės, prieš tai bėgiojusios aplink automobilius, staiga nusprendė, kad jiems būtinai būtinai reikia nueiti ten pat, kur įsikurti bandėme mes (na, logiškai mąstant, jei aš būčiau statistinė lietuviška porelė, mažiausiai veržčiausi į tą vietą, kur trinasi įtartina mergina su labai nemadingu treningu ir kažkoks stafas). Einant keturiems asmenims, pagrindas pradeda gan nemenkai virpėti. Mano jautriam šuniui nejūreviui tai sukėlė paranojos priepuolį – pamenu, kad pakėliau galvą ir norėjau pasakyti kažką panašaus, kad nebijokit, mano šuo nepuls, bet iš jų žvilgsnių supratau, kad kažkas negerai ir kad jiems atrodo, jog ji tikrai nepuls. Atsisukusi pamačiau patį nelaimingiausią šunį pasaulyje – ji gulėjo paslika ant žemės, išsiskėtusi kaip rachitu sergantis krokodilas, ir dar būtent toje vietoje, kur turėjo praeiti tie žmonės. Na, aš vargšę Torą kažkiek pakėliau ir truputuką padėjau šonan, o ji atrodė taip, lyg tuoj tuoj apsižliumbs. Abi gėdingai pasišalinom iš tos vietos, nes buvimas prieplaukoje šuniui nekėlė jokio džiaugsmo.
Vis tik esu toks žmogus, kad jei jau pasipainioja kokia fobija, labai noriu ją įveikti – kažkada taip išmokinau šunį pas mane ateiti iš labai nepatikimos vietos labai bent gyvūno akimis nepatikimu keliu. Ta proga vakar vėl aplankėme prieplauką. Šį katrą porelės ir chebrikės trynėsi savo vietose ir prie vandens nesiveržė, tad iškart nustraksėjau į vakarykštę vietą ir pradėjau įkalbinėti šunį. Šuo trynėsi kažkur toli, dar betoninėje dalyje ir sakė, kad religiniai įsitikinimai neleidžia įveikti likusios dalies. Tai išrodė šitaip:
http://public.fotki.com/agiesha/tornada/birzelis/dscf0171jpg.html
http://public.fotki.com/agiesha/tornada/birzelis/dscf0177jpg.html
Iš patirties žinau, kad visus religinius bei kitokius įsitikinimus labai greit pakeisti gali tinkama motyvacija, tad ištraukiau jos mėgstamiausią skanėstą – apybrangį bjauraus kvapo brandintą sūrį. Nežinau, ar jo aromatas pasiekė kankinės nosį, bet jo skleidžiamą energiją ji tikrai pajuto. Deja, merginai kelis kartus pavyko įveikti tik pusę kelio – ji atsargiai pasėlindavo tiltu, tada prisimindavo vakarykštį fiasko ir, atsargiai apsiskus, lėkdavo atgal. Galų gale iš nevilties ji pabandė ieškoti kitų kelių – bandė lipti akmenimis, išbandė tiek kairę, tiek dešinę prieplaukos puses, mėgino įveikti lyną-grandinę, laikančią kažkokį svarbų dalyką, tačiau, suvokusi, jog iš paprasto koldūno nebus nei akrobatas, nei vaikščiotojas vandeniu, grįžo į pradinę padėtį – vietą, skiriančią nepatikimą tiltelį nuo tvirtos kaip uola betoninės dalies.
Man tas cirkas šiek tiek atsibodo, tad atsisėdau kiek pavyko į ne tokią drėgną vietą ir pradėjau ilgesingai stebėti vandens paukščius. Tram pam pam, aš ir vėl buvau pamiršusi, kad net ir šuniui yra žymiai svarbesnių dalykų, negu skanėstai ar motyvacija. Po kelių akimirkų ji buvo šalia manęs ir netgi atsargiai ryžosi ištyrinėti baisiąją teritoriją. Iš pradžių nedrąsiai, po to vis energingiau. Taigi, šią fobiją mudvi džiugiai įveikėme ir ateityje galėsime drąsiai ieškoti naujų kliūčių. Gal kada nors ir pavyks iš jos padaryt jūrų/upių vilkę (atmetus tai, kad mano mergina visiškai nelinkusi plaukioti).

Ojojoj, koks ilgas išėjo šis pasakojimas apie nieką :o Ką gi, gero vakaro visiems, daugiau mūsų pastarųjų savaičių foto yra čia: http://public.fotki.com/agiesha/tornada/birzelis/