Neišskiriamieji

Kur tik Tora, ten ir ežiukas. Namie dantyse visur nešiojas, jei pameta – būna tragedija, turiu padėti rasti. Į miškus ar pievas tą geltonąjį ežį tempiu aš, nes ji kartais būna užmarši (net per namus kitą kartą nesugeba pereiti kur nors neišmetus). Be to, nepamirštame mudvi ir to įvykio, kai rausvasis mamos pirktas ežiukas draugiškai pamojavo savo guminiais spygliais ir žvitriai nuplaukė Nemunu. Gal dabar juo džiaugiasi koks kitas šuo, o gal niekas nesidžiaugia.
Visą gyvenimą šitaip tie ežiukai – nuo tada, kai mūsų namuose tas šuo atsirado. Nė žingsnio be ežio! – štai, net šūkį turime.. Bandėm ir kitus žaislus, bet labai greit jie sudorojami. O ežys gerai – pakankamai kietas, pakankamai spygliuotas, pakankamai patogus įsikibti, o, svarbiausia, pasistengus gali cypti. Tiesa, man jis sunkiai pasiduoda kalbinamas – šuns dantukų jėga didesnė, negu rankų, tad ir tas sutvėrimas, savaime suprantama, greičiau nusileidžia.
Be to, šis ežys nemirtingas ir taip pat nenori palikti Toros – jei pirmasis paslaptingai pabėgo upe, šis išgyveno įvairias kataklizmas, net gaisrą, ir jau daug metų mums tarnauja – o tą ilgametę tarnystę liudija ne visai prekybinė išvaizda. Tikimės, kad taip pat ilgai ir toliau mes džiaugsimės jo draugija, nes koks gi būtų gyvenimas be ežiuko...