O muuums irgi pavaaasaris

Olė olė olė, po ilgų kančių mano aparatas vėl veikia, tai yra, kaip čia trumpiau ir paprasčiau aprašius tą kvailą istoriją – na, pamečiau fotoaparato kroviklį (o gal jis patsai kur nors pabėgo), tad kankinausi, verkiau į pagalvę, grąžiau rankas, ramsčiau pakampes pasikūkčiodama, suliejau ašaromis sūriomis visą klaviatūrą ir naujus sportbačius, ieškojau ir galų gale [šiaip ne taip] radau naują. Ta džiugia proga [šventė visgi] padarysiu smagų neįpareigojantį įrašulį apie nieką.
Ciucikas ypatingai nudžiugo, pamatęs, kad vėl veikia mano vienas geriausių draugų – šiaip ar taip, jai tų fotografavimųsi, rodos, visai trūkdavo, nes už pozavimus būdavo skatinama ir, be to, pripratęs būti žvaigžde, prieš kurią spragsi fotoaparatai, sunkokai to įpročio atsikratysi, tas visiems aišku. Iš tos laimės belakstydama (kaip atrodo bėgantis stafas? Kaip didelis rudas dundantis koldūnas, periodiškai įkrentantis į vandenį) ji palaidojo mano viltį slapta pričiupti kokį nors paukštelį. Tiesa, dar girdėjome paūbaujant baublį, ir dar visokie menkystos kartais pasirodydavo, bet tie ypatingi paukščiai, kuriuos matydavome visus ankstesnius kartus, kažkur dingo [o gal apie kokius kiaušinius jau galvoja]. Nepatiklūs.
Khem, dabar kartais aplankom tokias naujas vieteles, kurios yra gan netoli mano namų, bet anksčiau jomis kažkaip nesižavėdavau. Šiltesniu metų laiku jose būna pilna žmonių, tada mes ten nesilankom, nes tie žmonės labai susigrūdę, geria, šūkauja ir šiaip nesmagu, kai jų ten daug. O jų tiek prisirenka todėl, kad ten daug krūmų ir tvenkinių. Dabar tie tvenkiniai labai užžėlę ir sudaro sąlygas slapstytis daugybei įvairiausių paukščių, netgi didiesiems baubliams.
Kol orai vėsoki, maudynių mėgėjų ten sutinkam retai, retkarčiais susiduriam tik su žvejais ir tokia vokiečių avigane. Šiaip ar taip, bastomės mes tarp tų tvenkinėlių, grožimės paukšteliais ir augalėliais, nieko daugiau mums ir nereikia – o gyvenimas vis kažkiek paįvairėjęs.
Gal vertėtų užsiminti apie tų tvenkinėlių, taip aktyviai glaudžiančių tiek žmones, tiek paukščius, tiek žuvis, tiek dar įvairiausius keistus ir paslaptingus gyvūnus, istoriją. Taigi, toji istorija labai ilga ir didinga. Sovietmečiu mūsų gimtinėj buvo toks fabrikėlis. Gamino jame visokias plyteles, miestelis klestėjo, žmonės džiaugės, iš to džiaugsmo aktyviai kasė molį. Kadangi taip darant kasimo vietoje pasidaro duobė (čia kažkoks dėsnis), ji vadinama molduobe ir, veikiant įvairiems gamtos reiškiniams ir t.t., gali prisipildyti vandenėlio. Kai tokia duobė prisipildo tojo vandenėlio, ją galima aplankyti su kokius nors tikslu - eiti maudytis, išgerti aliuko, stebėti paukščių, pavedžioti šuniuką ar nuveikti dar ką nors nenaudingo. A, dar tokai smulkmenėlė – atrodo, iš tų mūsų gimtųjų molduobių buvo nutiestas kažkoks geležinkeliukas, katruo į plytinę tiekdavo molį, bet net pati negaliu pasakyti, ar tai legenda, ar tiesa, nes dabar tikrai nelikę jokių geležinkeliuko žymių.
Tiesa, valkatauju ne tik su šuneliu po visokias molduobes, panemunes ar miškus, atrodo, greitu laiku įvarysiu savaitgalinę paranoją ir tėvams, kadangi atėjus džiugiam penktadieniui, susikraunu daiktus ir iškeliauju į pasaulį laimės ieškoti. Taip laimės paieškos mane nutempia tai Nidon, tai Vilniui, tai dar velniai žino kur. Tik šunelis kiek liūdi, po paskutinės kelionės mačiau kaip savo vieną ežiuką sugraužė (o gal netyčia nucypino), pritaškė visur tų geltonų spygliukų...

kaip visad, daugiau foto čia:
http://agiesha.blogas.lt/beta/pavasaaaaris-255.html