Pasakojimas apie tai, kaip aš auginau laputaitę

Seniai seniai, kai buvau beveik maža ir galbūt šiek tiek miela mergaitė, turėjau galimybę draugauti su daugybe įvairių gyvūnų. Aš ne tik tyrinėjau natūralią vištų ar triušių elgseną (et, kiek nervindavo ta jų urvų išvarpyta pieva), bet ir džiaugiausi mažų piktų plėšrių žvėrelių – lapių – draugija. Gaila tik (o gal džiugu), kad neišsipildė mano svajonė apie kokį vilkaitį ar mangutą...
Lapės šiaip jau nėra labai linkusios būti prijaukinamos, na, čia priklauso nuo gyvūnėlio individualaus požiūrio į gyvenimą, supančią aplinką ir panašiai. Kiekviena lapė – kaip katė, pasižymi labai savitu temperamentu ir visokiais “pričiūdais”. Eini pro narvus ir stebiesi – viena tupi kampe išsišiepus ir dreba, kita šoka į akis ir urzgia lyg pasiutus, grauždama viską, kas ją supa, dar retkarčiais pasitaiko ir draugiškai nusiteikusių žvėrelių... Iš daugybės mano bandymų padoriai prijaukinti tokį žvėrelį vienas pavyko, dargi sakyčiau labai puikiai. Šiuo metu veisiamos lapės neatitiko jokių mano iškeltų kriterijų, buvom prieš kelis metus kelias įsigiję, pakankamai nedraugingos ir labai silpnų nervukų.
Taigi, kai lapės susilaukia mažiukų, išsirenki bent porą vadų ir stebi. Dalis lapiukų nuo mažumės būna pikti. Kiti – bailūs. Keletas likusių jaučia prielankumą žmogui, tačiau tik vienas iš jų būna tvirtos psichikos – tokios, kad, pamatęs automobilį ar šunį, nenusibaigs iš baimės. Pasisekė man kartą aptikti tokį smagų egzempliorių Nė viena kita laputaitė neprilygo mano “suomių foksui” - jos didenybei Frantai.
Maža galvodavau, kad lapė – įprastas naminis gyvūnas. Vėliau supratau, kad kažkas ne taip – vaikai netikėdavo, kai pasakodavau apie savo augintinius. Galų gale kartą mane išplūdo viena mano draugė – skundėsi, kad per užsienio kalbą mokykloje nusprendė papasakoti apie mane... Sakė, gyvenime nebedarys tokios klaidos.
Manoji Franta gimė gegužės vidury, specialioje dėžėje, į kurią jos mamytė įlindo iš savo narvo ir ten pripešė pūkų. Patalėliuose vartėsi dar 9 broliukai ir sesutės. Motina juos labai mylėjo. Pirmas tris dienas mažylius laikė lizde prie savęs lizde, neišeidama net paėsti. Vėliau vaikus maitindavo tam tikrais laiko tarpais.
Tik ką gimę lapiukai buvo mažytėliai, tamsiai pilki, beveik pliki, akli, be dantų, uždaromis ausimis ir plonai cypsėjo. Gulėjo susiviję į kamuolėlį – taip šilčiau... Po poros savaičių praregėjo, jiems ėmė kaltis dantukai – iš pradžių viršutiniai, vėliau ir apatiniai. Sulaukę trijų savaičių mažiai pradėjo ėsti iš dubenėlio, nes lapės pieno nebeužtekdavo. Jie gaudavo mišinį iš jautienos faršo, virtų miežinių kruopų, trupučio pieno ir vištos kiaušinių. Sulaukę mėnesio jie gavo vaistų nuo kirminų, na, o dar po 2 savaičių lapiukus atskyrė nuo mamos. Po poros savaičių stebėjimų išsirinkau vieną pūstauodegę ir apgyvendinau ją narve su apartamentais – dėže, kuri paprastai būna skirta tik motinoms.
Pirmas dienas ji buvo kiek baikštoka... Tačiau – gyveni ir mokais Kai laputaitė priprato prie mano rankų, atsargiai pradėjau ją vestis laukan. Kieme ji įsigijo nuostabią auklę ir draugę – mano mylimą Tūrę. Pirmasis jų susitikimas buvo atsargus ir neįspūdingas... Tačiau tai buvo nuostabios draugystės pradžia – šuns, laukinio žvėries ir mažos mergaitės, kuri būdama vos ketverių jau sugebėjo sudeginti porą savo žaislų, na, bet čia lyrinis nukrypimas
Iš pradžių Franta vaikščiodavo lėtai kaip atsargus ir netreniruotas žvėrelis. Energingais žaidimais ją kankindavo nauja drauge besidžiaugianti Tūrė (beje, po Frantos ji nebedraugavo su jokia kita lape). Po kurio laiko lapiukas tapo itin greitu padaru, kuris kiaurą dieną galėdavo bėgioti apie gyvatvores ar raičiotis pievoje su mažu dėmėtu šuneliu. Vėliau su Tūre jos įkūrė cirko trupę ant kelmų ir susižavėjusioms katėms bei kaimynams rodydavo nuostabius šuolius į aukštį bei įvairius gimnastikos triukus.
Itin mielos akimirkos būdavo, kai mes šviečiant saulutei susėsdavom pievoje ir Franta man tyliai kažką “kudakuodavo” į ausį. Vėliau laputaitė nuspręsdavo palįsti po egle ir aš turėdavau šliaužti iš paskos ir traukti ją lauk, tyliai minėdama, ką manau apie visą jos giminę... Tokia jau buvo ta mūsų idilė
Vienas smagiausių atsitikimų, kiek pamenu – tai Frantos ir vištos kova. Kaip tikros laputaitės, jos požiūris į višteles buvo vienpusiškas – vytis, čiupti, griebti, draskyti... Kartą Frantą buvom nuvedę nusifotografuoti vištidėje... Vienintelėje išlikusioje nuotraukoje matyti itin laiminga augintinė plunksnuotu snukeliu ir sprunkančio gan apipešioto paukščio pasturgalis. Heee, bet kalbant apie tą amžiną kovą, verta paminėti, jog aš turėjau tokią vieną vištą, pasižymėjusią savitu charakteriu. Ji buvo ruda ir gan nervinga višta, kiek nervinga gali būti višta. Dargi galiu pridurti, kad ji pasižymėjo šiokiu tokiu intelektu, kiek intelektu gali pasižymėti višta. Be to, kasdien ji padėdavo po vieną taškuotą kiaušinį. Na, ir Franta, dar nepatyrusi jauniklė, mačiusi nedaug gyvenimo ir, aišku, nesusipažinusi su mano vištele, vieną dieną nusprendė jos patykoti...
Už šaltakraujiškumą tą paukštį tikrai galėčiau pagirti (beje, ji žuvo kovodama su kaimynės šunimi). Tai va, višta ramiai kapstėsi pievoje... Negaliu pasakyti, kaip viskas prasidėjo, nes nemačiau peštynių pradžios... Išgirdau tik gailų klyksmą, dar spėjau pamatyti, kaip vištaitė bando nugnybt vargšui žvėreliui ausį... Na, o po to ji tęsė savo kapstymąsi. Mieloji Franta šio paukščio daugiau gyvenime nebeužkabino.
Franta būdavo labai žavi, kai vizgindavo uodegą. Ji padlaižiškai priglusdavo prie žemės, išsišiepdavo, garsiai lekuodavo, skleisdavo savotiškus garsus ir mosuodavo savo puošmeną... Tas uodegos judinimo seansas vykdavo gan lėtai, bet atrodydavo nuostabiai. Beje, ji nebuvo idealus augintinis, manau, kažkas baisiau už gaują nedresuotų haskių, tokią nei padresuosi, nei įkalbėsi ką nors daryti. Už užsispyrimą ji tikrai būtų gavusi medalį. Jeigu ji nenorėdavo ko nors daryti – tupėdavo kaip išlepintas aikštingas vaikas ir niekaip negalėjai jos išjudinti. Nuostabus lapiškas charakteris... Nesuviliosi nei skanėstu, nei žaisliuku. Tarkim, jai būtinai prisireikia palįsti po egle. Tuomet nepadės nei Tūrė, nei šunų maistas... Nuneši ją į kitą kiemo galą – ji vis viena veržiasi ten, kur stovi išsvajotoji eglė. Vedi kitur – įsispiria kojom į žemę ir spokso iš padilbų. Ak, aš ją dievinau
Frantos laikais namuose gyveno 3 katės. Gan jautrios asmenybės, trijų kartų atstovės – močiutė, motina ir dukra. Ak, kaip žaviai jas terorizuodavo Tūrė ir višta. Ak, dar žaviau jos terorizuodavo Frantą... Štai viena iš įprastinių mūsų buvusio gyvenimo akimirkų – elektriniam katile verda košė lapėms. Prie jo tupi Runcė ir Kysa, tokie tų kačių vardai. Patalpon atsargiai įžengia Franta, Runcė šoka ant jos, tuomet tarpdury išdygsta Rembo (Tūrė), nusiveja Runcę; Kysa bando pasišalinti, bet jos jau tyko višta, giliai įsitikinusi, kad yra godzila. Beje, lyrinis nukrypimas – pats nepakartojamiausias epizodas iš visų, pasitaikiusių kieme, bent jau man asmeniškai buvo toks: pievoje kaip dėmėta karvutė žolytę ramiai rupšnoja Tūrė, o prie jos atsargiai sėlina Ema Gotė – pašėlusi juoda katė...
Kartą Franta rado pelytę. Gyvą. Bandė ją paslėpti – užkasti sode. Kol išrausė duobutę, pelytė pabėgo. Franta taip nuliūdo, kad turėjau jai padovanoti kiaušinį, nors jai asmeniškai labiau patikdavo obuoliai. Vis dėlto tą kiaušinį ji su pasitenkinimu užkasė ir užmiršo...