Skraidymo ypatumai

Šiandien mes vėl stengėmės nekreipti dėmesio į tokius niekingus dalykus, kaip gamtos ir fizikos dėsniai. Ilgai neaiškinant įvairių subtilybių, jie skelbia, jog šuo šiaip sau iš lempos negali skraidyti.
Kartais tie patys dėsniai skelbia ir tai, kad šunys nelaipioja medžiais. Kadangi karstymasis įvairiais objektais labiau yra kačių privilegija, daugelis save gerbiančių šunų tokiais niekais neužsiiminėja. Vis dėlto retkarčiais atsiranda vienas kitas užsimiršėlis (net jei jie „užsimiršta“ tyčia – negalima jų smerkti, nes kiekvienas padaras gali turėti savotiškų pomėgių) ir įsilipa medin arba užsikabaroja ant tvoros. Mano šunelis priklauso tai užsimiršėlių kategorijai.
Tiesa, Tornada nėra giliai įvaldžiusi karstymosi subtilybių – neretai man tenka jai padėti išlipti. Šuns, ypač stafo, kūnelis nėra toks lankstus ir vikrus, kaip katės, tad iš tiesų, nors kartais ir atsiras šunų ekstremalų, mes nepamatysime jų žvaliai šokinėjančių nuo šakelės ant šakelės ar saugiai žemyn galva neriančių iš medžio (kartoju – SAUGIAI. Nesaugiai galima nerti ir žemyn galva, ir įvairiomis kitokiomis pozomis).
Taigi, grįžtant prie vieno iš pagrindinių dėsnių – šunys negali skraidyti. Žinoma, yra šunų, kurie keliauja lėktuvais, tačiau tai nesusiję su skraidymui tinkamais fiziologiniais požymiais. Šunys neturi lengvų orinių kaulų, aptakios skraidymui tinkamos formos, plunksnų ir, svarbiausia, sparnų. Turbūt arčiausiai skraidymo subtilybių evoliucionavę yra basetai (jų ilgos ausys gal ir galėtų padėti pakilti bent iki namo pastogės, jei tų ausų savininkas būtų bent tris kartus lengvesnis) ir miniatiūriniai šuneliai (priseikiu, kad pati mačiau, kaip, gerai vėtrai siaučiant, vienas mažas pinčeriukas ar kažkas panašaus pakilo ir bandė kažkur nusklęsti. Kitame pavadėlio gale stovintis suglumęs savininkas sudarė berniuko, žaidžiančio aitvaru, įspūdį).
Mano kalytė giliai širdyje yra Don Kichotas. Beveik nuo tada, kai atsirado mano namuose ir pajėgė užlipti ant sofos, ji bandė praktikuoti dailųjį skraidymą. Deja, tai nebuvo nei dailu, nei panašu į skraidymą. Kartą apsiverkus netgi teko keliauti pas veterinarą ir aiškintis, ar šuniukas ateityje galės linksmai bėgioti (gera naujiena – atsidūrusi naujoje aplinkoje ji visiškai pasveiko ir dėl ateities judėjimo galimybių nereikėjo net daktaro patvirtinimo, kuris niekaip negalėjo suvokti, ko mes pas jį atsibeldėme).
Deja, netgi nelaimingi atsitikimai, patvirtinantys pagrindinius gamtos dėsnius, manosios neatpratino nuo pomėgio atsidurti kuo aukščiau debesų. Aš žinau – todėl ji ir į medžius lipa, ir lempą pasiekti bando, ir iššokti kuo aukščiau stengiasi. Šiandien visą dieną ji atkakliai bandė pasiekti dangų – deja, neiššoko aukščiau mano galvos.
Svarbiausia – neprarasti vilties. Šunys galbūt neturi tokių didingų tikslų, jie nesiekia tobulos ateities po n metų, tad juos pradžiugina ir nenusisekę skraidymo ypatumai. Galbūt jie patys netiki, kad kada nors mokės skraidyti, tad džiaugiasi savo turimomis galimybėmis ir jas visokeriopai išnaudoja. Tiesą sakant, vienintelis padaras, iš kurio tikrai galėčiau pasimokinti tikro tvirto optimizmo, yra mano šuo. Tikiu, kad daugelis, galvodami apie savo augintinius, jaučia tą patį.