Šuns likimas

Paprasto kaimo šuniuko dalia – visą gyvenimą kentėti prie grandinės, kęsti baisiausias orų sąlygas – tiek siaubingą karštį, tiek stingdantį šaltį, ėdant maisto atliekas, bandyti sušilti vėjo perpučiamoje būdoje ir dargi įsibridus į balą. Šios kančios dažniausiai laukia paprastų dvarniukų, nes šuns, už kurį sumokėti dideli pinigai, niekas nedrįs rišti prie tokios grandinės – galų gale ir kalės savininkai gali pasibaisėję atlėkti ir atsiimti augintinį. Deja, netgi parduodant veislinį šunį, kartais galima apsigauti. O štai šių nelaimingų šunų iš tiesų niekas neapgins ir visi kuo puikiausiai supranta, kad netgi stengiantis neįmanoma to padaryti.Aš labai gerai suprantu ir pateisinu daugelio smerkiamą gyvūnų teisių gynėjų nuomonę, kuri teigia, jog žmogui nereikia auginti jokių naminių gyvūnėlių (tik nepateisinu PETA veiksmų mažinant minėtų gyvūnėlių skaičių).
Šiais laikais šunys dauginami, auginami įvairioms žiaurioms sporto rūšims (ne tik kovoms – didelė problema, nors mūsuose nelabai žinoma, kadangi Lietuvoje tai, ačiūdie, nepopuliaru, yra kurtų lenktynės), laikomi neužtikrinant elementarių jų fiziologinių reikalavimų, nuvertinami iki ėsti ir reaguoti į aplinką tesugebančių instinktų valdomų daiktų arba sužmoginami, taip įvarant jiems didžiausias neurozes... Tačiau jie visada prisimenami, kai koks nors bile kokio veisimo ar sugadintos psichikos šunėkas kam nors paleidžia žarnas. Visi traukiasi iš kelio apsiputojusiems pabaisoms su trigubais antsnukiais ir tyčiojasi iš mažųjų madingiausiais kaspinėliais padabintų Jorkšyro terjerų. Deja, dažnai net jų pačių savininkai pamiršta, kad tai – tik šunys ir kad tai - net šunys. Iš kurios pusės pažiūrėsi.