Trumpa istorija apie tai, kaip ji augo augo ir užaugo

Taigi, kolegos ir ne kolegos, kai visi aktyviai kuria puslapiukus savo augintiniams, aš vartau senus albumus ir skundžiuosi, kad ak, kodėl prieš 5 metus neturėjau skaitmeninio fotoaparato, kodėl viskas buvo taip ir kodėl nevedžiau pvz. tokio dalyko kaip Toros dienoraštis, kai dabar jau yra kažkas panašaus. Kodėl kodėl... Sėdėjau ir mąsčiau (na ką čia nusišneku, nemąsčiau, po savaitgalio juk), kaip jie auga.
Hm, o auga jie greitai, labai greitai. Kai kam gal smagu, kol jie auga, bet mano nuomone, tai vienas baisiausių gyvenimo tarpsnių. Jie būna visiškai kvaišiukai, nieko nesupranta, nieko nežino, viską gadina ir šiaip daro bele ką. Na, jie, tie maži šuniukai. O imti didelio irgi nesinori, nes turi juk užsiauginti sau. Pagal save, kad viskas ateityje tiktų ir sutiktų.
Mano atmintis dažniausiai blokuoja neigiamus atsiminimus, tad iš Toros ar kitų šuniukų vaikystės menkai ką pamenu. Žinoma, ne viską pamirštu, aš ne toks baisus ligonis, kaip daug kam gali pasirodyti, che che. Pvz., atsimenu, kokia ji buvo nesusikoncentravusi, na, pamiršdavo viską, ką darydavo. Atkreipkit ilgesniam laikui tokio daikto dėmesį, atkreipkit... Ir dar myžo bei šiko visur. Ir fekalijas ėdė. Bezdėjo. Maistą ėsdavo lyg paskutinį kartą gyvenime. Jei negalėdavo ko gauti, skandalas kildavo. Tūrei nervus tampė, bet tuo pačiu buvo visiškai priklausoma nuo šios senos mažos negražios moteriškės. Iš pat pradžių va tik tos iškaršėlės Tūrės dėka ją suvaldydavau. Hm, ką dar... ai, kartais užsispirdavo arba pavargdavo. Tada ją nešiodavau. Kuo labiau ji augo, tuo nešiodama labiau siutau.
Po to praėjo viskas. Ne iškart, aišku. Vieną dieną supratau, kad viskas jau baigta, kad vaikystė ir vargai praėjo. Gal ir sukyla kokia nostalgija, prisiminus tą mažą didžiapėdį pasauliui atvirą žvėriuką, visą laiką kirbantį ir ką nors graužiantį, niekad neišvedamą iš pusiausvyros ir tokį... „saviaką“ su visais, bet dabartinis padaras man dar labiau patinka.