MŪSŲ AUGINTINIŲ LAIDOJIMO TRADICIJOS?: 1. Tradicijų nėra - komentarai

Mes savo Tobiuką palaidojom kieme po ąžuolu - jis ten mėgdavo gulinėti... Kadangi Tobiuką palaidojau tik prieš penkias dieneles, kapo žemelė dar visiškai šviežia... Mes neturime labai didelių laidojimo tradicijų, tiesiog sustojame apie kapelį ir verkiame... Po visko atnešame gėlių ir kryželį...
2011-07-25 11:51:37

Daug savo gyvūnų laidojau - bet per kiek vieną būdavo ne tik labai graudu ir liūdna, bet dar prisimindavau visus kuiuos palaidojau, tai labai skaudu... Ir labai pykstu ant senelio, norėjau jam įsiūlyti kokį gyvūnėlį, nes močiutė mirė, dabar jis vienas, bet atsakė, kad nenori, nes niekas nėra amžinas ir po to bus labai skaudu kai neteksi to mylymo gyvūnėlio....
2011-06-29 18:21:27

Na, mums teko tik vieną laidot, bet ale irgi po obelėle pakastas, ten dabar šalia gėlyčių auga (nors niekas nesodino), graži, rami vietelė.
2011-06-28 14:55:50

Iš tiesų tai labai gaila, kad savivaldybės ar kas ten tokie atsakingi už tokius reikalus neskiria vietos oficialioms gyvūnėlių kapinaitėms. Dabar žmonės, netekę mylimo augintinio ir norėdami jį gražiai palaidoti turi jaustis taip, lyg darytų kokį nusikaltimą - neduok Die, kas pamatys ir dar gal net policiją iškvies
Kaime visus mirusius šuniukus, kačiukus seneliai laidodavo sodelyje, irgi po vaismedžiais. O vat Vilniuje kai užmigdėme savo pirmąją augintinę - mišrūniukę Sivą - tėvai ją nunešė į kitoje gatvės pusėje esantį miškelį ir ten palaidojo. Neseniai tėtis pasakojo, kad ieškojo tos vietos, deja, neberado. O aš net nežinojau, kur ji atgulė - turbūt būčiau tuos kelis mėnesius, kur kasdien ašarojau namuose, praleidusi miške prie jos kapelio
2011-06-28 13:32:42

tuomet tradicija yra, tik ji - tarsi upelis, giliai po žemėmis (čia prisiminiau, Žvėryne guli akmuo, kuriame iškalta: "Čia, giliai po žeme, užkastas betono vamzdyje, čiurlena upelis". Upelio nematyti ir negirdėti jo čiurlenimo, bet jis yra. Tradicijos prasmė nebežinoma, bet elgiatės pagal ją. Čia tiems, kas turi sodą.... Laidojantiems kitur - deja.
2011-06-28 12:42:45

ak, štai kas gali būti - vaismedžius lietuviai siedavo su mirusiųjų vėlėmis (pamenat pasakas, kur numirus mergaitė atgimsta kaip obelėlė?), net būdavo aukas aukodavo obely apsistojusioms dūšelėms. Be to, obelis ar kriaušė - gyvybės medžio simboliai, jį saugo gyvūnai. Obelys gindavo nuo blogio, kriaušę taip laikė stebuklingu medžiu, ji buvo svarbus augalas. Taigi ir nestebina, kad nenumesdavo ar nepakasdavo bet kur, o parinkdavo, kartais gal net nenujausdami, geresnę, šventesnę vietą.
2011-06-28 11:08:22

Pas mus toji vieta gan atoki, rami - gal dėl to. O gal toks įprotis nuo senų laikų, apie kurio prasmę maža ką galima nutuokti. Pas mus tai kaip nežymios kapinaitės, nes šunų buvo nemažai, dalis dideli - visi liko namuose, net mirę saugo mūsų žemę. Tik viena kalaitė palaidota atskirai, po eglūnu, nes ten mėgdavo gulėti. Pamenu, žmonės pirštais apie galvas sukiojo, kai pamatė visą atsisveikinimo ceremoniją.
Kai būdavom mažos, su kaimynų mergaitėm laidodavom visokius mažus gyvulėlius, nuo kregždučių iki ežiukų. Tuos įdėdavom į dėžutes ir užkasdavom gėlynuose.
2011-06-28 10:52:14

tai čia kaip mano tėvas. Įdomu, kodėl po vaismedžiais? juk buvo ir beržų, liepų, šermukšnių. Kaip jūs motyvavote - po kriaušėm? ar taip elgdavosi jūsų tėvai, tad?
mano tėvas kai užkasė nemačiau. aišku, be sentimentų. nežinau ir kokiam gylyje. Dzimis išvis buvo mano numylėtinis, (kol buvo Mukas, vis galvodavau, kad jis - tai sugrįžęs Dzimiukas, ir daugybę motyvų šitai tapatybei pagrįsti pastebėdavau, kada nors parašysiu) kai parvažiavau iš darbo pietų (mokinukas, bet kiekvieną vasarėlę dirbdavau, nuo 12 m.), Dzimiukas jau buvo užkastas, nuėjau po grabštaine pastovėjau, ten prie bičių avilio, reikėjo apsisukus grįžti į darbą, tai tiek...
2011-06-28 09:17:02

mes visus pakasėm sode, po kriaušėm. Su visais atsisveikindavom, sustoję rateliu apie duobę. Visi būdavo įvynioti į paklodę. Rotveilerei duobkasį teko samdyti, nes dar pašalas iš žemės nebuvo išėjęs, sunkiai įveikiama ji buvo.
2011-06-28 09:09:28