Muko istorija: 1998-ųjų ruduo. Fragmentai

Šįryt pagaliau susiruošiau į savo plantaciją, su 3 buteliais vandens palaistyti savo augalams. Kažkada, prieš 20-25 metus, čia plytėjo nelegalūs daržai, tarpumiškio laukas atrodė gana tvarkingai, žolę nušienaudavo, dabar ji vos ne žmogaus ūgio, ir niekas niekada jos nebenupjauna. Niekas čia nebesilanko. Pavasariais dar pražysta sulaukėjusios smulkutės tulpės.
Prieš kelis metus čia aptikau gražų svarainio krūmą ir ėmiausi jį prižiūrėti - apraviu, per sausrą palaistau, rudenį apkasu. Pasodinau šalia tokį prieskoninį augalą peletrūną, kurį mėgstu iš vaikystės. Mano plantacija... Dar pernai, kol ravėjau ir laisčiau, tu čia landžiojai po tuos žolių tankumynus, vienu metu net išsigandau, kad tavęs nebematyti, šaukiau, ir tu išlindai vizgindamas uodegą :"Tete, aš čia". Na, bent jau sapne kažkada esi tokiais žodžiais į mane kreipęsis.
Gerai, atsukime laikrodį: 1998-ųjų ruduo.

***

Pilvuko bėdelės.
Tau 3-4 mėnesiai. Kai padarai stebukliuką, prie tavęs bėga su rykštele. Ne, jos nemuša, tik pagrąso: "Ką padarei?" Bet tu viską puikiausiai supranti ir jau iš anksto pasislėpei po kėde kiek įmanoma tolimiausiame kamputyje.
---------------------------------------------------------------------------------------------
Petnešėlės.
Tu dar su antkakliu. O, kaip tu mane pritąsai, veržiesi tai vienur, tai vėl visai į priešingą pusę, tave viskas vilioja, šunys, kvapai, vaikai... žinoma, taip verždamasis springsti. Kartą taip užsispyrei būtinai palįsti po kaimynų balkonu, kad nors persiplėšk, tu nepasiduodi, atsistojai ant užpakalinių, piestu, ir plėšiesi, aš neleidžiu. Vėl springsti, ė, čia blogai,su šituo laikas baigti,net kaimynė atkreipė dėmesį ("Pasmaugsi savo šunį"), mačiau, kiti šunys turi petnešas. Po pietų tu jau su petnešėlėmis, nebespringsti. Pagaliau ir aš, valio, tobulėju: kai labai plėšiesi, kapt tave ant delno (tik 4-5 kg, kaip tik ant delno), panešu ir paleidžiu, paprastai, tu jau būni pamiršęs, prie ko gi ten ką tik veržeisi...
----------------------------------------------------------------------------------------------
Dantukai, dantukai...
Tu neleisdavai valyti savo dantukų, kąsdavai, bet iki pat gyvenimo pabaigos išsaugojai sveikus dantukus, šoneliai pageltę, bet viršūnėlės baltutės... Pamenu, pamenu, kaip tu apgraužei fotelio, ant kurio dabar virtuvėje miegodavai (tiesa, bandė tave įkurdinti prie durų - bo visi šunys turį saugoti duris, bet nepritapo...), apgraužei fotelio ranktūrį. Stasė jį ištepė kažkokiu tepalu garstyčios+pipirai, ir tu daugiau jo nebegraužei...Tavo dantukų problemos čia niekam nerūpėjo, tarsi tokių nė nebūtų. O tu pats ieškojai, kaip jas spręsti. Kartą užtikau tave graužiant nedažytą eglinį durų apvadą. Tądien tu pats iš miško, mano paskatintas, parsinešei graužti tinkamą pagaliuką.
Nuo tada tu turėjai, ką graužti, nuolat apsirūpindavome pagaliukais, šakomis, ypač "skanūs" tau būdavo žali liepos pagaliukai. Tuos graužti, dantų valymui skirtus daiktus iš parduotuvės nelabai mėgai, gal tik pirmą dieną pagrauždavai, po to - tau visai nebereikalingas daiktas.
-----------------------------------------------------------------------------------------
Netrukdyk miegoti (Kaip mano nosį nukandai).
Tu jau buvai užmerkęs akeles, vėlus vakaras, niekas po virtuvę nebeslankiojo. Aš priėjau ir pasilenkiau, gal pažaiskim? Tu kapt man už nosies, su randu nosies gale (tokią vagutę "išarei") vaikščiojau porą savaičių. Nepykau, o supratau: miegas yra šventas dalykas, nevalia jo trikdyti be reikalo.Tąkart prisiminiau tokį mokslininką, tyrinėjusį vilkų gyvenimą, jis ir miegodavo kartu su vilkais. kartą naktį jam prisireikė atsikelti ir užkliudė ar numynė šalia miegojusio vilko koją, tai tas gerokai grybštelėjo: netrukdyk miegoti.