Pipirui ir mano žemei

tiesiog kartais suklumpi, ten, kur esi, ir tarsi maldą sakai sakai sakai tuos žodžius, kurių dar prieš minutę nebuvo nei lūpose, nei mintyse. Čia minima pelenėlė - mano mylimiausia vaikystės gėlė - pelenėlė raktažolė (Primula farinosa)

Pipirui ir mano žemei

šalia tavęs norėčiau ir aš palikt
tiesiog prisiglaust tame smėliuky amžiams
klausytis, kaip šimtmečiai šiame smėlio kalnely ošia
dainuodami tas po ledynmečio sukurtas savas dainas
išeit kol kas dar niekas čia neprašo
tiesiog šienauju žolytę aplink kapelį
ir į tuos baltus sniego patalus žvelgiu
štai saulė leidžias leidžiasi toli į vakarus
nuo šalčio gūžiasi mani beržai
ilga ilga naktis mums prieš akis
o ką atneš rytojus, dar nežinia
išlik išliki mano žeme,
dar niekieno nemylėta tu esi
priglausk priglauski prie savęs
be jokių kuklumo apraiškų
tie šimtmečiai ir tūkstantmečiai
kurie myliu niekad tau nesakė
tave gesino ir ėjo vis prošal
tik pelenėlės vis po kojomis pavasariais žybsėjo
lyg šypsenos iš tavo mylinčios širdies
o Vilkyty ilgaamžės žuvys šoko-
iš džiaugsmo, supratusios tavuosius troškimus
tie šimtmečiai ir tūkstantmečiai jau praėjo
išplėšę iš tavęs ko jų egoistiška aistra norėjo
išdidžiai numetę: tu mum tik pilka pakelės merga
jie - jie seniai seniai jau mirę
jų kaukoles vištininkuose Petraičiuose mačiau
mačiau ant Petraičkelio išbarstytus kauliukus
iš tų kapelių antro trečio šešto
mūsų eros amžių
aš nežinau aš nieko nežinau, bet tikėjau
visada ir dar tikiu:
dorų žmonių kauleliai tebesiilsi prisiglaudę prie tavęs
tie šimtmečiai ir tūkstantmečiai jau praėjo
atsiklaupiu ir klausiu:
pelenėlės, ar jūs ir šį pavasarį ateisit
atskleisti mano žemės paslapties
atsiklaupiu ir tau šypsodamas kartoju
kas gi tau pasakė
aš nieko nemylėjau
tik tave