norėjau išeiti į savo laukus

norėjau išeiti į savo laukus,
kur mano protėviai išbarstę žalvarinius žiedus,
trečias, ketvirtas, o ten prie mano žemės ir šeštas amžius,
žiedai su atžymom vidinėje žiedų pusėje.
Radau, radau jų kardu praskeltus kiaušus,
Petraičių pušynėlyje.
Sovietmečiu tą smėlį iškasę, vežė ant Petraičkelio
Su jų kauliukais, net į vištides, kad pabarstyt.
Norėjau išeiti į savo laukus,
Kurių taip per amžius nieks ir nemylėjo.
Vokietis prieš 100 metų ant plento Žagarė- Joniškis
nuo arklio, mano mamą sutikęs,
Pasilenkė ir ištiesė cukraus gabaliuką:
"Aš niekuo nekaltas,vaikeli, tave ši žemė, kaip mylėjo, tebemylės".
Norėjau išeiti į savo laukus,
Kur jau Mukas viską pažino,
kur vandenėlį susirast, kur miegelio, kai tėtis dirba, eit
dabar taip nėra paprasta iš naujo viską pažint
nebėr mamos, tų 200 metų sulaukusių gluosnių prie kelio,
kurie prieš mirtį man sakė
uhuhūūū, nuošė, išsakę man savo senatvės savijautą,
kai prisiglaudžiau ir užkalbinau
nors jokio vėjo nebuvo,
nebėr toje vietoje ant plento prieš 100 metų vokiečio,
nebėra ir Muko,
Iš naujo mokomės savo žemę pažint
atėjo Rex ir Mukiukas,
kurie dar tik mokosi mane pažint
o aš dar tik mokausi juos suprasti