pakartosiu AugusteSweet žodžius

pakartosiu AugusteSweet žodžius
brangieji... tik ne dabar, kol kas dar ne
tik ateitis jau aiški. kiek užtruksiu dar nežinau
kol kas šia laime būti čia
dalinaus ir dalinsiuosi su jumis...

na ką, tas pats darbdavys, kuris mane išleido į Pipiro laidotuves (ar pamenate? buvo mano blogas) labai gražiai pasiūlė išeitinę kompensaciją.
Tikiuosi, jos užteks prie to ką esu sutaupęs, mažam nameliui, apie kokį svajojau nuo 13 metų. slapta nuom tėvų jį bandžiau tada statytis- paaugliuko paaugliškos svajonės...
ten nebus vandentiekio ir elektros, džiaugiuosi, visa tai nekainuos, vanduo bus iš mano žemės, kurią aš taip myliu, kad nuvažiavęs atsiklaupiu ir laimingas bučiuoju, aš ją vadinu brangesne už tuos garsiuosius pasaulio deimantus.(Žaliąjį Dresdeno, Choup, Tiffani ar tą žydrąjį, kurį iš manęs pavogė, jie visi neprilygsta jai...) jos iš manęs niekas nepavogs, kad ir kaip norėtų... tai ne pusė karato... Jūs sakote: tiek ir tiek hektarų? bet smarkiai klystate: matuojate tarsi ant popieriaus lapo, aš matuoju kubais, taip taip į gelmes iki pat žemės rutulio centro ir į dangų,aukštyn, nes ir ta erdvė virš mano žemės priklauso jai,, jei mane gerai supratote. Aš visada norėjau tenai sugrįžti, kasdien mylėti ją ir klausytis jos atsako - per medžius, per žolę, per tą smėlį, kurį semsiu savo rankomis... ten ir smėlis ir akmenys ir derlinga žemė, visko ten yra kas kur... Ten jau pradėjau sodinti mišką (pamenate tą blogą, kurį vėliau ištryniau? miškas oš tas dainas, kurias mes čia dainavom...)
na ką, su darbdaviu vyriškai sukirtome rankomis (priimu jo sąlygas), vis dėlto aš jį visada gerbiau (jis irgi atsiliepė: iš pagarbos jums siūlau...)
belieka formalumai. Galvoju, na ir gerai, kol aš dar pilnas jėgų, tai dar spėsiu suleisti šaknis į savo žemę. taigi, likimas man fantastiškai palankus.
Aleksandrijos respublika, įsiminkite šį vardą Žemės planetos žemėlapyje, nauja, laisva ir nepriklausoma, tą pavadinimą iškalsiu raudono granito rieduly tenai.. ir tas kol kas bevardis upelis, ištekantis iš mano žemės ir bėgantis į Latviją, gaus tą vardą.... ne ne, aš neišprotėjau, tiesiog mane tėvai nuo mažų dienų auklėjo būti laisvu ir nepriklausomu.niekada nebaudė ir neglobojo: užsavo veiksmus, klaidas, paklydimus nuo vaikystės įpratau atsakyti savo kailiu, nesitikėdamas kokios užuovėjos. Rengiu pats save nuo 11-kos, nuo tada pradėtas skaičiuoti mano darbo stažas. Būti savimi..Mano šuniukai galės drąsiai ir laisvai gyventi be tų pavadėlių - kokia laimė jiems...Ne vien man. Būti savimi. Aš taip pat turėjau čia pavadėlį: kelk tada ir tada, eik ten ir ten tada ir tada...