Viltis. Žvilgsnis į tolį.

Viltis. Dažnai klausiu savęs kas tai? Ir atsakau, tai kas man nežinoma. Kodėl? Man nežinoma, nes aš sveika. Turiu kojas, rankas, nesu akla, nei kurčia. Visiškai sveika. Oi, turėčiau jums papasakoti vieną istoriją. Apie kačiuką. Sveika, bet kitaip…
Buvo žiema. Eidama iš muzikos mokyklos, matau. Kačiuką. Maža, nediduką. Raina ir be vienos akies. Jis gimė toks, nes jam vietoj akies buvo kailis. Jam buvo kokie 3 mėnesiai…
Jis sėdėjo ant kelmo, šalia didžiulio krūmo. Jis žvelgė kažkur… gal į tolį… gal į žmones… Nežinau. Žinau tik tiek, kad kai pasisuko į manę, pamačiau, kad jo akis nesveika. Jis aklas. Bet jis ir sveikas. Jis turėjo tai ko neturėjo dažnas žmogus. Jis turėjo Vilties. Vilties, kurios žmonės nesuprato. Vilties...
Kai žengiau arčiau jis susigūžė. Supratusi tai, atsitraukiau. Jis vėl atsities ir lyg linktelėjo… gal su padėka? Nežinau. Aš jį palikau… kai nuėjau toliau, atsigręžiau. Jis vis dar žvelgė ten…
Tas kas turi vilties, jis turi savą viltį. Žmogus kuris turi tikrosios vilties, nesupranta kito žmogaus kuris turi savą viltį...
Viltis. Jausmas kurio tikiuosi neteks patirti...