Beglobiams gyvūnams paaukota: 2898.95 Lt
Kaip gali prisidėti?
Priminti slaptažodį    Registruotis
Bone parkas
TitulinisBone.ltNikaNika BLOG'aiEilinis "Mano šuns atsiradimas namuose", o gal ne toks jau ir eilinis?

Eilinis "Mano šuns atsiradimas namuose", o gal ne toks jau ir eilinis?


Angel, 2009-05-16 12:53:09

Et, visa šlapia.. toks įspūdis lyg man tikrai patinka maudytis.

"Jūs žvejokit, jei jums taip patinka, aš čia sau ramiai pasėdėsiu.. žuvies palauksiu".

:)

Svajoti gali ne tik žmonės :)

Mūsų "direktorė" visada taip sėdi.

Sveiki, esu čia jau seniai, bet tik dabar susiruošiau parašyti blog'ą. Na, kaip ir daugelis, papasakosiu apie savo šuns atsiradimą mano namuose.
Esu iš tų, kurie be proto myli kiekvieną gyvą padarėlį, taip pat saugoju ir gerbiu juos. Nuo pat vaikystės buvau gyvūnų mylėtoja (kaip ir visi čia esantys). Tad, nesunku nuspėti, kad labai norėjau auginti šuniuką arba kačiuką (vėlgi taip pat kaip ir daugelis iš čia =) ).. Deja, tėvai niekada nenorėjo namuose laikyti keturkojo. Juk ir rūpestis, maistas ir t.t. Visaip ir prašiau, bandžiau įkalbėti, žinojau, kad tik iš šalies atrodo jog mama neperneša gyvūnų, o šiaip jai jie nėra jau toks "svetimas dalykas", pvz. kaime draugiškai ir meiliai sudraugavo su jais. Na, o tėvas.. kai pagalvoji, jis nebuvo labai prieš auginti šunį.
Prieš kelerius metus, vieną dieną, taip jau gavosi, kad po šiokių tokių barnių tėvas atsiprašydamas nusivedė mane pas jo pažystamą, kurios šuo atsivedė šuniukų.
Norėjo Tik parodyti.
Įėjus į svetimus namus, buvo tamsoka. Bet kai išgirdau kitame kambaryje skleidžiamus silpnus garsus, supratau, kad ten mažyliai. Juodi, dar visai maži šuniukai ropojo minkštame, aptvertame kampe, atsižiūrėti negalėjau, kol prie manęs nepribėgo jų mama, norėdama pasisveikinti. Tada dar nė nežinojau, kas per veislė yra "spanielis". Tada dar daug ko nežinojau. Tiesiog leidau šviesiai rudai, gražiai jų mamai (Lorai) ant manęs užlipti ir pasiražyti. "Tu jai patinki", sakė šeimininkė. Ji buvo labai gera moteris, siūlė vieną iš mažylių pasiimti, už dyką, svarbu, kad į geras, mylinčias rankas patektų. Tėtis vis kartojo, kad atėjome tik pažiūrėti mažylių. Nors tai kartojo vis silpniau ir neužtikrinčiau. Šeimininkė pasakė, kad jei visdėlto norėsime pasiimti vieną iš šuniukų, galėsime ateiti po savaitės, kad dar trupučiuką su mama pabūtų.
Mama visgi nelabai norėjo..
O aš jau džiaugiaus..
Sumąsčiau, kad po savaitės pasiimsiu šuniuką, parsinešiu, o kai mama pamatys - pavergs jos širdį ir ji tikrai leis.
Praėjo savaitė.
Aš ten nuėjau.
Ir pasiėmiau Ją.

Oi, kaip seniai atrodo taip buvo. Žinojau, kad blogai darau, bet rizikavau. Žinau, dažnas dabar turbūt mane sukritikuos, juk galėjo viskas baigtis priešingai, nei visdėlto įvyko.
Visgi taip ir įvyko. Ne tik mamos širdį pavergė, bet ir visų namiškių. Nuo pirmo ryto, kai visus privertė nusišypsoti tas nekaltas snukutis lendantis iš po patalėlių dežutėje. Iki šiandienos, kai praėjo jau 4 metai.
Buvau dar, galim sakyti vaikas. Mąsčiau ne taip kaip dabar. Žinau, kad pasielgiau netinkamai. Juk niekas iš šių namų jos nenorėjo..
O dabar?
Net keista, kai pagalvoji - nepalyginamai viskas pasikeitė. Visi vienodai be proto mylim tą tokį supratingą, gražų, mielą ir be galo protingą padarėlį, Ją - Niką. Ji man - ne augintinis, Ji - mano mažoji sesutė.

Vieni iš čia esančių savo augintinius nusipirko, kitiems - atidavė. O mano situacija, kaip matot, buvo kitokia, bet, pažiūrėjus į ją, dabar miegančią, ir prisiminus kaip ji eidavo vis pas mamą prašytis į lauką, nors ji niekada nėra jos nė trumpam išvedus (žino, kad mama varys mane arba brolį :D). Kaip ji vos vos padeda smakrą ant tavo kojos lyg sakydama "aš irgi čia", kai tu valgai. Kai pievose lakstydavom. Kai ji laižydavo mano ašaras, kai verkdavau. Kai prie ežero cypdavo, bijodavo dėl mamos, kai ši eidavo vis gilyn į vandenį. Kai kartu žaisdavom, "šnekėdavom" :D - "ane?", "rrr..", "anE?", "rrrrr", " anee?", "rrrVau!".. Kai kiekvieną rytą pasisveikindavo šiltu lyžtelėjimu ir tais nesibaigiančiais uodegos vizginimais, taip.. ji visą gyvenimą vizgino tą trumpą uodegėlę :D tėtis draugiškai pasišaipo "Ji jau gimė su besivizginančia uodega". na.. ir prašydavosi po kaldra šiltai įsitaisyti. Kai taip nežmoniškai bijodavau dėl jos sveikatos, kai visą dieną paniurus būdavo, arba tada, kai bitė įkando.. Kai ji rujojo, vėl "pritaškavo" kraujo, o tėtis tik atsiduso "Nika, Nika.." ne piktai, bet vos girdimai, net neparodė jai pirštu tų taškelių, kai gryžo su skuduru, ji jau sėdėjo ir laižėsi, o taškelių jau nebebuvo.. Kai pievose ją išgąsdino rotveileris, ji bėgo link namų, bet sustojo vidury gatvės, kai nesavu balsu suklykiau jos vardą ir atsitūpiau, ir ji tik ką atsisukusi atlėkė ir šoko man tiesiai į glėbį.., kad ir kokia sunki buvo, ir kad ir kaip lietus pliaupė, parsinešiau ją stipriai ir saugiai glėby laikydama..
Ech, visko neišsakysi, kas buvo gero ir blogo =) tiesiog norėjau tuo pasakyti, kad net jei ir labai nerūpestingai, vaikiškai pasielgiau be žinios parsinešusi šunį, nesigailiu, kad taip pasielgiau, nes jei nebūčiau taip pasielgusi, dar iki dabar nebūčiau žinojusi, ką reiškia auginti šunį, nebūčiau tiek daug su Ja patyrusi, na.. ir galiausiai nebūčiau turėjusi ir taip be galo mylėjusi šios juodos, besotės, linksmutės tešliukės.. =)


p.s. nu va, priverčiau jus tiek skaityt.. :D vaje, kokia aš negera =)


Skaitykite komentarus 17

reklama