Agresyvūs šunys - 2 dalis

[tęsinys; pirma dalis čia]
„Saugiomis veislėmis“, tai yra, sukeliančiomis mažiau problemų ir tinkamomis auginti šeimose su vaikais, laikomos šios:
airių seteris
anglų skalikas
anglų Stafordšyro bulterjeras (nors pastarieji šunys statistikoje priskiriami prie pitbulterjerų tipo šunų, kurie atsakingi už daug įkandimų atvejų)
auksaspalvis retriveris
basetas
bokseris (nors dažnai šie šunys kišami ir agresorių sąrašus)
borderterjeras
Bostono terjeras (kai kur jie laikomi potencialiai pavijingais)
Erdeilo terjeras
kavalieriaus Karaliaus Karolio spanielis
kernterjeras
kokerspanielis
korgis (pembrokas ir kardiganas)
Labradoro retriveris
mopsas
niūfaundlendas
Pomeranijos špicas
pudelis
ši cu
šnauceris
Vakarų Škotijos baltasis terjeras
Kodėl šunys kanda?
Nors tūkstančiai veisimo metų iš šunų pašalino dalį grobuoniškų polinkių, jie vis viena liko plėšrūnais. Kad ir kaip stengiamasi juos socializuoti, instinktai dažnai paima viršų. Dažniausiai šunys kanda dėl šių priežasčių:
· Dominavimas. Šuo gali įkąsti kam nors iš šeimos narų, jei jis jaučiasi šeimos galva ir jį sutrukdė netinkamu metu, bando nuvyti nuo lovos ir panašiai. Šiuo atveju kąsdamas šuo kovoja už savo, kaip lyderio, teises.
· Gynyba ar baimė. Į kampą įvarytas net labai švelnus ir jautrus šuniukas gali įkąsti. Dažnai taip elgiasi šunys prieš veterinarines procedūras, kartais – žiauriai baudžiami.
· Apsaugos/teritorijos instinktas. Nepažįstamajam įėjus į šuns teritoriją, jis instinktyviai ją gina ir įsibrovėlį bando išvyti. Agresija didėja, mažėjant atstumui nuo šuns ir pašalinio. Ginama teritorija gali būti bet kas – nuo kiemo iki automobilio.
· Persekiojimo instinktas. Šuo yra medžiojantis plėšrūnas ir kartais koks mažesnis greitai judantis objektas, pvz., vaikas, gali pažadinti jo medžioklės instinktą.
· Skausmas. Kentėdamas skausmą šuo gali kąsti net savo šeimininkui. Su sužeistu šunimi reikėtų elgtis atsargiai. Jei šuo senas ir kenčia nuo artrito, reikia prižiūrėti, kad vaikai su juo grubiai nežaistų – neapsikentęs augintinis gali kąsti.
· Peradresuota agresija. Jei šuo pyksta ant ko nors, ko negali pasiekti, įtūžį jis gali išlieti ant lengviau pasiekiamo individo.
· Motinos agresija. Kalė gali ginti žaislus, patalynę ir, savaime suprantama, jauniklius, jei juos kas nors bando paimti.
· Netinkami žaidimai. Pernelyg grubių žaidimų metu šuo gali pradėti pykti. Paprastai tai galima pastebėti iš pasikeitusio urzgimo tembro. Paprastai grubių žaidimų metu žmonėms įkanda jauni šunys.
· Šeimininko gynimas. Šuo gali bandyti apsaugoti šeimininką nuo kitų žmonių ar šunų.
· Maisto gynimas. Negalima erzinti ėdančio šuns. Šuo gali kąsti, jei jam atrodys, kad kas nors kėsinasi į jo ėdalą.

Norint išvengti nelaimių, sukeliamų šunų, visuomet reikia laikytis tam tikrų atsargumo priemonių:
Tinkamas augintinio laikymas. 82 proc. nelaimingų atsitikimų atsitiko, kadangi šunys nebuvo tinkamai laikomi. Augintinį visuomet reikia kontroliuoti – jei jis nėra gerai dresuotas ir pašauktas neatbėga, visuomet turi būti pririštas. Iš tiesų kvaila leisti šuniui laisvai bėgioti daugiabučių namų kiemuose – pirma, augintinis gali ką nors apkandžioti, antra, patį numylėtinį gali užpulti kitas šuo. Jei šunį norite palikti vieną lauke, įkurdinkite jį aptvertoje teritorijoje. Jei gyvenate bute, nesvajokite apie labai didelį šunį – bus kančia ir jums, ir augintiniui.
Socializacija. Šunį būtina socializuoti. Bet kokios veislės pusmetinukas, atkakliai bei agresyviai ginantis teritoriją bei šeimininką, nėra normalus dalykas. Tai nėra apsauga, tai – nevaldoma agresija. Prieš mokant šunį apsaugos, jis pirmiausia išeina bendrojo paklusnumo kursą, o tik tuomet mokomas kandžiotis.
Kastracija. Už 80 procentų lemtingų atakų atsakingi nekastruoti patinai. Aišku, tai kiekvieno pasirinkimo reikalas, tačiau, jei nesiruošiate šuns veisti, galite jį iškastruoti.
Draudimas kandžiotis. Jau mažą šuniuką būtina mokinti, kad negalima kandžioti žmonių, kol jam tik pora
mėnesių, rankų kandžiojimas atrodo tik smagus ir nekaltas žaidimas, tačiau šuniukui augant jo dantukai tvirtėja.
Stebėjimas. Būtina stebėti savo šunį ir, pastebėjus agresijos ženklų netinkamoje vietoje bei netinkamu
laiku, kreiptis į dresuotoją.
Fizinis krūvis. Šunį būtina užimti protiškai bei fiziškai. Neturintis kur išlieti energijos šuo gali pradėti gadinti įvairius daiktus, pvz., baldus, tapti neurotiškas bei agresyvus. Jei negalite savo šuniui kasdien užtikrinti tinkamo energijos krūvio, galite samdyti šunų išvedžiotoją ar dresuotoją, kuris užims augintinį.
Tinkamo šuns įsigijimas. Prieš įsigyjant šunį, atidžiai pasvarstykite visus už ir prieš. Šunys dažnai nugyvena daugiau negu 10 metų, tad verta susimąstyti ir apie tai, ką planuojate nuveikti tame laikotarpyje ir ar šuo nesugadins planų. Jei turite mažų vaikų ir anksčiau neturėjote didelės patirties su šunimis, geriau įsigykite šunį, priskiriamą „švelnesnėms“ veislėms ir vedžiokite jį pas dresuotoją.
Atsakingai žiūrėkit į šuns ir vaiko santykius. Nepalikite šuns vieno su mažu vaiku. 2001 metais JAV 42 procentai šunų apkandžiojo jaunesnius kaip 14 metų amžiaus vaikus. 65 procentai iki 4 metų amžiaus vaikų buvo įkąsti į galvą. Mažieji dažniau nukenčia dėl to, kad arba jie užima menkiausią hierarchijos pakopą šeimoje ir šunys „parodo“ jiems jų vietą, arba augintiniai turi stiprų persekiojimo instinktą, arba vaikus laiko galvijais, kuriuos reikia ganyti. Daug nelaimingų atsitikimų atsitinka ir todėl, kad šunys stipresni
už vaikus ir nuskriaudžia juos netyčia – tiesiog žaisdami. Būtina mokinti vaikus, kaip reikia elgtis su šunimi – daug bėdų atsitinka vien dėl neišmanymo ir atsakomybės trūkumo. Požymiai, kad šuo gali kąsti vaikui: spausti čia.

Šaltinis abiejiu blogu: http://agiesha.blogas.lt/agresyvus-sunys-2-dalis-182.html http://agiesha.blogas.lt/agresyvus-sunys-15.html