Beglobiams gyvūnams paaukota: 2898.95 Lt
Kaip gali prisidėti?
Priminti slaptažodį    Registruotis
Bone parkas

Kai tie kurie tau brangūs išeina


jjurra, 2011-07-21 09:26:53




Nesė su manim buvo visada. kai aš gimiau, ji jau buvo sena. Ji buvo viena iš tų šunų, kurie visada liūdni. Net kai džiaugėsi, vizgino uodegą, atrodė kažkokia liūdna. Dėl to buvo kiek sunku, buvau maža, kartais patampydavau už plaukų, o Nesė, kaip visada, liūdna, atlaidžiai ir ramiai viską iškęsdavo. Dažnai jausdavausi kalta, kad jai liūdna.
Ir vis dėl to aš ją labai mylėjau. Panašiai, kaip myli mamą. Kartais nepagalvoji, kol apie tai nesusimąstai. Atrodė, taip turi būti.
Kartą paprašiau mamos pakviesti darželio drauges, parodyti Nesę. Mama nesutiko, sakė, ką čia rodysi, ji jau sena, paplikęs kailis, ir kiek stora. Tada aš taip nustebau! Pažiūrėjusi, pamačiau, kad Nesiukas tikrai turi pilvuką. Kelias nedidelias plikas dėmeles, baltus "ūsus" ir antakius jau seniai mačiau - jie aiškiai išsiskyrė ant visiškai juodo kailio. Bet vis dėl to, ji man buvo labai graži, pati mieliausia, ir svarstyti mintį, kad ji jau sena ir nedaili buvo labai keista...
Kai man buvo septyneri, Nesei - septyniolika, mes persikraustėm į namą užmiestyje, Nesei teko miegot vonioj ant senos mamos striukės.
Viena karta buvom su mūsų šunyte kieme, Nesė be pavadėlio. Ir tada įvyko vos ne stebuklas - ji pradėjo lakstyt! Ne šiaip risnojo, bet tikrų tikriausiai šuoliavo, lyg būtų jauna kalytė. Ir pirmą kartą per visą laiką kiek tiktai atsimenu, ji atrodė tikrai linksma...
Dar po kiek laiko Nesę perkėlėm į pirmą aukštą, katilinę. Maždaug tada prasidėjo negalavimai.
Pirmiausia, mūsų kalytei atsirado problemų su kojom. Manau taip atsitiko tiesiog todėl, nes ji buvo sena, ir jai labiau patiko gyventi ramiai. O gal už to ir slypėjo kokia liga. Taigi Nesė iš esmės visą laiką gulėjo, o po kiek laiko kai bandė stotis, nepavyko. Neišėjo ir mums padedant. Jos kojų raumenys buvo per silpni išlaikyti ją pačią. Aišku, mes to taip nepalikom. Vis pastatydavom, ir kai mes ją laikydavom, Nesiukas vaikščiodavo.
Taip po kiek laiko Nesė iš naujo išmoko vaikščiot, bet atsirado ir daug rimtesnių problemų. Vieną dieną katilinėj radom kraujo balą. Aišku, labai išsigandom, bet Nesė atrodė sveika. Paskui paaiškejo, kad ji privėmė, ir po tos dienos tai kartojosi dažnai. Veterinaras jau telefonu konstatavo plaučių vėžį, ir siūlė užmigdyt. Mamą paklausė, ar aš sutinku. Ir aš pritariau. Juk ką daugiau daryt? Nesė gi labai senas šuo, labai nedaug šunų išgyvena iki jos amžiaus - deviniolykos metų, ir ji tikriausiai neištvertų operacijos, o jeigu ir operuoti, tai sunki liga, gali ir nepavykt išgyditi, o leist kankintis labai žiauru. Taigi mes nutarėm kad Nesę užmigdysim, veterinaras atvyks kita rytą aštuntą valandą. Tą vakarą, nors tėtis paprastai neleisdavo, ji praleido kartu su mumis.
Kitą rytą atsibudusi nuskubėjau prie laikrodžio. Jau po devynių! Nuėjau į apačią. Taip ir buvo, jos nesimatė. Mama pasiūlė parodyt Nesę. Kol stebėjau ją, suviniotą į tą pačią striukę, mama pasakojo, kad Nesė, paprastai visus nepažįstamus pasitinkanti skardžiu lojimu, pamačius veterinarą suvizgino savo riestą uodegą... Ji neatrodė lyg būtų mirusi, atrodė lyg tiesiog miegotų... mama nesę paėmė ant rankų, veterinaras suleido mirtiną dozę Nesei... ir keista, ji atrodė laiminga būtent dabar. laiminga ir rami... ir Nesė nustojo kvėpuot, širdis iš lėto slopo. Ji tiesiog užmigo.
Po to tvirtai nusprendžiau neturėti jokio augintinio, tuo labiau šuns. Tuomet tai atrodė tinkamas būdas išvengti skausmo. paskui nuomonę pakeičiau.
Šunys kai ką turi, jie moka mylėti. Ne tokia meile kaip žmogaus, o paprasta, bet nuoširdžia, neturinčia salygų ar taisyklių. Juk tokia tikra draugystė verta ir nemažiau tikro skausmo, ar ne?


Skaitykite komentarus 13

reklama