Kaip aš gavau Lotą

Taigi, pagaliau nusprendžiau aprašyt, kaip pas mus atsirado Lotas :D Viskas prasidėjo nuo to, kad partrenkė Orį.. Man, aišku, būdavo labai liūdna, bet stengiausi nepanirti į tą nusiminimą. Taigi kuo dažniau važiuodavau į miestą, važinėjau dviračiu, skaičiau, žodžiu veikiau viską, kas bent kiek atitrauktų nuo niūrių, liūdnų minčių. Taip pat pradėjau galvot apie kitą šunį (gi negyvensiu amžinai mintimis, koks geras šuo buvo Oris, ir kaip labai gaila, kad jo nebėra). Tėtis, aišku, nesutiko. Bet panašiai ir maniau, kad bus, taigi toliau jį įkalbinėjau. Taip pat ieškojau, kokio šuns norėčiau, nusprendžiau, kad australų aviganio, daug jais domėjausi, ieškojau informacijos, radau vadą.
Ir vieną dieną, po trijų savaičių, tėtis sutiko. Jis kuitėsi prie šiltnamio, aš atėjau jam padėt. Po kiek laiko aš vėl pradėjau graudžiu balseliu pasakoti, kodėl man reikia šuns (kažkada buvo paklausęs, kam man tas šuo reikalingas), kad jei neleidžia dėl pinigų, galėsiu iš savo pirkti maistą..na, supratot. Taigi po kokių 10 mano pasakojimų minučių, jis pasakė:
-Bet turėsi kartais pati sutvarkyti virtuvę. Ir tas šuo turės būti nesišeriantis. Nekenčiu kai maiste būna plaukai,- jaučiau, kad nieko čia nepadarysiu, - Na, Oris buvo gerai, - ką? Oris buvo pudelis! jis nesišeria!! nesišėrė.
-Ir nedidelis. Kaip Oris (kažkaip staiga jam labai pradėjo patikti Oris), - na, čia jau iš viso.
-O gal bent jau didesnį pudelį? Bent kaip nesė?(ji buvo maždaug mažojo pudelio dydžio)
-Ne. Užteks mažo.
-Bet..
-Geriau sutik taip. Nes galiu išvis neleist šuns, - na, ką gi, vistiek šuo, yay!
Iš tikro džiaugiausi. Nubėgau prie kompo ieškot skelbimų. Bet po kelių valandų kiek nustebau - dokumentinis pudelis, visų dydžių, tik vienas - baltas, gražus, jau vieną kartą labai gerai įvertintas patinukas. Bet jau 6 mėnesių. Vis dėl to paskambinom, ir paaiškėjo, kad jį parduoda mūsų pudelių kirpėja Julija (mama tvirtino, kad ji apie šuniuką buvo sakius, kai vežėm kirpti močiutės šunį, bet aš neprisimenu), tai nuvažiavom pažiūrėt (į kirpėjos mamos namus). Patinėlis (dar neturintis vardo) man patiko, nors nedrasus, bet mielas ir kiek žioplas. Kai moteris nuėjo atnešt dokumentų, tas apsidairęs suprato, kad liko vienas, ir puolė paskui. Pasigirdo nagų slidimas laminatu ir bumtelėjimas.
Kitą dieną po mokyklos dar paieškojau skelbimų, mama paskambino į pudelių mylėtojų klubą (žinojo apie dar vieną vadą, bet kažkokią neaiškią - mama pilka, tėtis baltas, vaikai juodi). Taigi pasiėmėm baltąjį patinuką. Kol nuvažiavom į Kiką pavadėlio ir žaislų, jau kiek prie manęs priprato, ir kai grįžom namo, nuo sofos slėpėsi už manęs. Kai dar važiavom namo(tuo pačiu metu galvojom vardą), mama vis sakė, kokios jo gražios juodos letenytės, ir kad jis panašus į baltąją lokį. Aišku, vardo "Lokis" duot negalėjom, jis jam buvo per mažas. Taigi sugalvojau Lotą. Dar nesiskubinau patvirtint savo sprendimo, bet nujaučiau, kad taip ir liks.
Taigi, taip pas mus atsirado Lotas :)