Beglobiams gyvūnams paaukota: 2898.95 Lt
Kaip gali prisidėti?
Priminti slaptažodį    Registruotis
Bone parkas

Oris


jjurra, 2012-04-08 15:09:51



Oris antras



Orį aš pirmą kartą pamačiau 2008-ų vasario 21 dieną, gerai prisimenu, nes buvo mano gimtadienio išvakarės. Štai kaip, dieną prieš, viskas prasidėjo:
..Man buvo 9, vakre su mama važiavom mašina.
-Klausyk, ko tu norėtum gimtadieniui?- paklausė mama.
-Šuns,- pajuokavau.
-O gal tikrai kokio gyvūnėlio, gal šeško?(ji žinojo, kad man jie gana žavūs)
-Tėtis gi neleis
-Nuvažiuojam pažiūrėt, paskui paklausim jo.
Pusvalandį žaidžiau su gyvūnu, man jis pasirodė linksmas draugiškas ir t.t. Kai paskambinom tėčiui, tas pasakė nežinąs ar sutinka.
Įžengėm į namus. Po kelių sekundžių tėtis paklausė:
-Kas čia smirda?
-Mes, nuo šeško,- atsakė mama žvelgdama tuo "sakiau" žvilgsniu.
Na, iš manęs ir tėčio pasipylė argumentai, bet galų gale supratau, kad nieko nebus. Visa pikta, tramdydama ašaras nusisukau.
Praėjo kelios tylos minutės, tėtis nenoromis pratarė:
-O nori šuniuko?
Aš apsidžiaugiau, bet nenorėdama prarasti orumo tylėjau.
-Ką, ar nori šuniuko?- perklausė mama
-Tik nedidelio,- įsiterpė tėtis.
-Taip,- suburbėjau.
-Ką?
-Taip!
Taigi visą vakarą su mama prasėdėjom prie kompiuterio, ieškodamos nedidelių veislių šunų pardavimui.
Ir užtikom skelbimą, kad bus parduodami abrikosiniai toy pudeliukai. Gimę vasario 18, vadoj 4 šunyčiai. Mama paskambino, ir susitarė, kad kitą dieną tikriausiai atvažiuosim pažiūrėti.

Tą kitą dieną, mama prisiminė, kad kažkas sakė, kad jos draugės pažįstama veisia laikas, tik mažas. Nuvažiavom pažiūrėt. Veisėja buvo įsikūrusi kaimo vietovėje, lauke lakstė nedideli mišrūnai šuneliai, kaip vėliau sužinojom vienintelio parduodamo šunyčio mama ir sesuo. Bet šuniukas buvo labai mielas. Ir nors pati mačiau, kad tų šunų panašumas į laikas tik toks, kad stačios ausys, buvau užsispyrusi vežtis mažylį namo. Vis dėlto, mama mane šiaip taip įkalbėjo pirma nuvažiuot pudeliukų, jei norėsiu galėsim grįžt.
Buto duris atidarė maloni šešiasdešimtmetė moteris, viduj pamatėm guolyje susirietusią norą ir šunyčius. Jau buvau pamiršus apie laikiuką.
Mažylius užkėlė ant sofos, kad galėčiau išsirinkt savo šunį. Iš visų pusių apžiūrinėjau, bet trijų dienų akli šuniukai šiaip jau atrodė vienodi. Taigi pasirinkau didžiausią ir tamsiausią.
O vardą reikėjo duoti būtinai iš "O" raidės. Aišku, sakė Irena, veisėja, į dokumentus galima įrašyti vardą iš o raidės, o vadint kitaip. Bet to neprireikė - mama iš karto pasiūlė vardą "Oris", o aš sutikau.
Mes kartais, kas savaitę ar dvi, atvažiuodavom jų pažiūrėt. Pamačiau kaip mažyliai atsimerkė, jau galėjo žengti kelis žingsnius, risnojo ir žaidė vieni su kitais. Galiausiai vieną penktadienį suvyniotą į paklotėlį Orį parsivežiau namo. Pagaliau turėjau šunį. Aš žaidžiau su juo, vis glosčiau, o naktį miegoti nuėjau nuleidusi ranką, kad mažius neinkštų. Nors paskui neiškentusį vis tiek užsikeliau į lovą.
Oris buvo labai linksmas, ypač mėgo lakstyt kieme, o kai pradėdavau jį gaudyt, padūkėlis lįsdavo po terasa, po to būdavo visas smėlinas (ypatingai jei prieš tai įbrisdavo į tvenkinėlį). Kartais budavo ramesnės nuotaikos, tada prisiglausdavoprie šono, lyžtelėdavo ranką.
Kai suėjo 2 metai, pasidarė ramesnis, daug rečiau pabėgdavo iš kiemo, po terasa nebetilpo (vieną dieną dar mažas bandydamas atsitrenkė su galva), nors kai žaisdavom dar buvo padūkęs. Jis buvo išrankus, dažnai nevalgydavo tokių dalykų kaip dešra, jautiena (tada gabaliuką sugrūsdavau į nasrus, arba apsimesdavau, jog noriu atimti kad kvailelis paragautų ir suvalgytų), bet mėgo vanilinius ledus, pomidorus, apelsinus, mandarinus, CHEETOS, mano karštus sumuštinius, bulves ir t.t., nors ir juos nevisada valgydavo. Man labai patikdavo (dažniausiai tai būdavo ryte, kai ateidavau į tėvų miegamąjį ir atsisėsdavau ant lovos) kai Oris ateidavo prie manęs, ir įsmeigęs jausmingas rudas akis, žaisminga išraiška bandydavo pašokti r palaižyti man veidą. Nestipriai krimstelėdavo ir lupas ar nosį, bet tada jis būdavo toks meilus, linksmas, žaismingas.. Galiausiai apkabindavau ir jį priglausdavau. Aš Orį labai labai mylėjau, nors ir neprižiūrėjau taip kaip pati tikėjausi, dažniau šerdavo, šukuodavo mama, ir šiaip tapo jo šeiminikė. Bet mylėjau aš jį labiausiai. Manau, ir pats tai žinojo, nes pažaisti ar šiaip prisiglausti dažniau ateidavo pas mane.

Bet šių metų balandžio penktą tai atsitiko. Tėtis ėjo bėgiot, o aš važiuoti dviračiu. Mama su mūsų gatvelės mažais vaikais ir mano maže sese vaikščiojo, Oris palaidas lakstė aplink. Aš visada labai bijodauvau kai taip būdavo, taigi piktai pasakiau mamai, kad įleistų į kiemą, kad nesivytų. Ji taip ir padarė. Mes užtrukom gana ilgai, nors į vieną pusę buvo tik kokie 2,5km, bet tėtis bėgo, tai negalėjau greit nuvažiauot ir grįžt. Kai galų gale grįžom, mama laikė orų ant rankų užklotą skara. Iš pradžių nesupratau.
-Jis mirė,- pasakė.
-Ką?- nenorėjau suvokti, bet gi mačiau.
-Jis išėjo greitai,- man įsitempė ir pradėjo trūkčioti veido raumenys-, išbėgo į gatvę.
Aš sustingusiom kojom nuėjau prie durų. Užrakintos. Galinės ne. Lipau laiptais, į savo kambarį, ir, aišku, apsižliumbiau. Mano mažylis mirė.
Po kiek laiko, nuėjau į garažą kur buvo kūnelis. Kiek bijodama praskleidžiau maišą (nenorėjau išvysti sužeidimų), bet kraujo, jau ankščiau supratau, panašu nebuvo, ir šiaip nepamačiau sumušimų. paglosčiau garbanas ant galvytės, skruostą, pavaliau traiškaną, pakasiau ausį, paglosčiau šiltą pilvuką. Galiausiai pabandžiau užmerkt taip pažįstamas rudas akis, atsisveikinau, pasakiau kaip jį myliu, kad labai jo pasiilgsiu. Vėl nuėjau į vonią žliumbti.
Po to mama papasakojo kaip viskas buvo: ji kieme palaikė gal 20 minučių, tada po kiek laiko Oris perbėgo pagrindinę gatvę. Norėjo bėgt atgal, mama šaukė "Ori, nebėk", jo vos neužkliudė mašina, bet spėjo atšokt, o tada "lyg neturėdamas proto" lėkė tiesiai po kita. Mašina sustojo, mama nuėjo, pakėlė, apkabino šunelį ir nuėjo. Sakė, net džiaugėsi kaip po 5-7 širdies tvinksnių jis mirė, nes apie gydimą negalėjo but kalbos, ir mano draugas visai nesikankino. Taip, jis visai nesikankino, ir mirė laimingas, tam džiaugsme, kad bėgo pas mano mamą, net vizgino uodegytę.
Keisčiausia suvokt, kad viską lėmė atsitiktinumas, vienas Orio sprendimas. Jei viskas būtų buvę kiek kitaip, dabar viskas būtų įprasta: vakarais bandyčiau Orį prisikviest ant sofos, tada apsikabinusi jį glostyčiau, vyčiau jį nuo šiukšlių maišo, bandyčiau sušert dešrą, su juo žaisčiau, jį glostyčiau, mylėčiau.
Ne. Aš jį ir dabar labai myliu. Tik labai pasiilgsiu Orio.


Skaitykite komentarus 8

reklama