Ji buvo geriausia, ištikimiausia, vienintelė tokia

Aš visada gyvenau su borderkolio mišrūne Nese. Kai aš gimiau ji JAU buvo sena. Aš visada ją mylėjau, ji mylėjo mane. Senatvėj ji buvo visai sveika, palyginus energinga, atrodė kad tokia bus visada. Bet... viskas turi pabaigą. Tai atsitiko kai man buvo vos 8 m. Ji kol mūsų nebuvo kambary (gal net namie?) pradėjo vemti. Jos balutė buvo tamsiai raudonos spalvos. Ji vėmė krauju. Paskambinom veterinarui. Jis diagnozavo plaučių vėžį. Toks vėmimas dažnai pasikartodavo. Aš pamaniau, kad tai nelabai pakeis jos gyvenymo trukmę. Juk jai jau 19 metų! o tai gana daug. Maniau dar turėtų išgyventi metus, kitus. Bet maždaug už savaitės pasakė, kad mano jog ją reikėtų užmigdyt. Aš sutikau. Ką man reikėjo daryt? Tuo labiau kad supratau, jog jai bus geriau, nes veterinaras pasakė kad jai neskauda kai vemia, bet skauda kai kvėpuoja. Kitą dieną turėjo veterinaras atvažiuot 8:00 h. Paprašiau mamos mane pažadint, bet ji nesutiko.
Atsikėliau. Iškarto prisiminiau kas turi ivykt. Pažiurėjau į laikrodį. 10:.! Nesės nebėra! Nulėkiau į apačią. Bandžiau atrodyti abejinga, bet kai mama pasiūlė parodyt kūną, ir kai ją PASKUTINĮ kartą paglosčiau nesusilaikiau.
***
Mama pasakojo, kad kai atvyko veterinaras, Nesė, paprastai nemėgstanti svetimų žmonių, ir balsingai juos sutikdama, reagavo visai ramiai. Ji mirė ant mamos kelių. Iš pradžių užmigo, tada sustojo širdis...