Kodėl aš myliu savo šunį?

♦ Myliu jį todėl, kad jis išpildė mano didžiausią gyvenimo svajonę turėti šunį.
♦Myliu jį todėl, kad jis privertė jį pamilti visus šeimos narius kurie sakė „Kam jo čia reikia, niekada jo nemylėsiu, niekada nevedžiosiu" ir t.t.
♦Myliu jį todėl, kad man nereikia žadintuvo, nes jis mane kasdien prikelia savo švelniu lyžtelėjimu.
♦Myliu jį todėl, kad tik jis gali ištysdamas mane į lauką išgelbėti nuo įkyrių svečių, klausinėjančių kvailų klausimų ir kalbančių apie tai, kuo reikia maitinti šunis.
♦Myliu jį todėl, kad tik su juo galiu grįžti į vaikystę ir miške karstytis po medžius, voliotis sniege ir statyti Senius Besmegenius.
♦Myliu jį todėl, kad jis visada kantriai laukia manęs pareinančios iš mokyklos ir visada kaip pamatęs didžiausią pasaulio stebuklą, pasitinka mane.
♦Myliu jį todėl, kad net pačiu blogiausiu oru jis priverčia mane eiti su juo į lauką ir suprasti, kad oras ne toks jau ir blogas.
♦Myliu jį todėl, kad rytais įlindęs į mano lovą meiliai prisiglaudžia prie mano šono ir visai nepyksta kai miegodama jį netyčia išspiriu iš lovos.
♦Myliu jį todėl, kad jis niekada nesipriešina kai man staiga šauna mintis užkopti į aukščiausią ir stačiausią miško kalną arba iš miško eiti ne keliu, o per sniego pusnis.
♦Myliu jį todėl, kad jis netgi moka susišnekėti su tėčiu.
Tėčio pasakojimas:
Aš klausiu: Ar nori į lauką?
Pepsis sako: Noriu.
♦O labiausiai myliu jį todėl, kad jis yra vienintelis ir nepakartojamas Pepsis.