Radžiūnų piliakalnis

Šiandien ryte su Pepsiuku nusprendėm, kad eisim ant Radžiūnų piliakalnio. Tiksliau aš nusprendžiau jau vakar vakare, bet Pepsis tai sužinojo tik šiandien. Pasiėmiau savo tašytę, fotoaparatą, pripyliau į buteliuką vandens ir išėjome. Pirmiausia perėjom Pepsiukui jau gerai pažįstamus laukus, kuriuose vaikštom kasdien, o po to įėjome į mišką. Ilgai ėjom mišku, perėjom laukymę, paskui kelią, dar ėjom ir priėjom didelį storą stulpą, ant kurio prirašyta apie Radžiūnų piliakalnį. Prie stulpo buvo juoda maža lentelė, prie kurios nufotografavau Pepsį (nuotrauka nr.1). Perėjom mažą medinį tiltelį (kai paskutinį kartą ten buvau, ant tiltelio buvo tik kelios lentos, todėl vos jį perėjau). Ten Pepsis vėl nusifotografavo (nuotrauka nr.2). Vėliau teko lipti laiptais. Abu jau padusę pagaliau užlipom ant piliakalnio ir atsisėdom ant suoliuko. Aš grožėjausi vaizdu (nuotrauka nr.3), o Pepsis gėrė vandenį iš savo lėkštutės. Ten Pepsį irgi nufotografavau (nuotrauka nr.4). Pasėdėję ir pailsėję nulipom jau kitais laipteliais ir atsidūrėm prie Nemuno. Truputį pavaikščiojom ir nuėjom prie vandens. Kadangi Pepsis mėgsta maudytis tik vonioj, į vandenį nesiruošė kišti net pirštų galiukų. Pakėliau jį nuo žemės ir įdėjau jį į vandenį. Nors vanduo apsėmė tik jo pėdutes, Pepsis nepatenkintas greitai išlėkė į krantą. Po to vėl lipom laiptais. Dar labiau padusę nei anksčiau, pasiekėm tą patį suoliuką. Truputį pasėdėję patraukėm namo. Nufotografavau Pepsį prie lentelės su užrašu Radžiūnų piliakalnis (nuotrauka nr.5). Eidami aplankėm mano žiurkėno Ryčkos kapelį. Laukymėj priskyniau gėlių ir uždėjau ant mano mylimiausio žiurkėno (jų turėjau septynis) kapo. Netrukus pasiekėm namus. Dabar Pepsis guli Vonioj ant plytelių ir vėdinasi. Jis jau seniai buvo taip pavargęs....