*PRADŽIA*

Mano gyvenimėlis prasidėjo viename turguje. Dėžėje. Buvau mažas, liūdnas ir ligotas. Net nežinau kas buvau: katė, begemotas, šuo ar žirafa. Mane pastebėjo daug žmonių. Pažvelgdavo užuojautos pilnomis akimis, bet greitai praeidavo pro šalį ir lyg niekur nieko apžiūrinėdami prekes lėtai toldovo. Tik vienas vyriškis ilgiau stabtelėjo prie manęs. Jis taip pat kaip ir kiti pažiūrėjo į mane užjaučiančiomis akimis ir keliais sakiniais persimetė su pardavėja. Taip tikėjausi, kad jis pasiims mane su savimi, tačiau jis dar kartą į mane pažvelgė ir taip pat nužingsniavo tolyn.
Dar porą dienų mačiau tą vyriškį. Veliau jis turbūt lankėsi, bet aš jau buvau kažin kur išvežtas. Ten buvo ne ką geriau nei turguje. Ačiū Dievui mane vėl atvežė į turgų kur dar kartą sutikau tą žmogų, kuris teikė man vilties. Jaučiausi labai blogai. Buvau pavargęs. Vyras vėl priėjo prie manęs. Pasikalbėjo su pardavėja kažką jai davė ir pasiėmęs mane nužingsniavo link automobilio turgaus keliais.
Atvažiavome. Diena nebuvo vėsi. Mane paliko automobilyje. Pats vyriškis nukurnėjo į nemažą namą. Greitai grįžo. Paėmė mane ir pravėręs vartelius paleido palakstyti po kiemą. Iš kažkur atbėgo mergaitė, kūdikiu nešina moteris. Visi mane apspito. Davė paėsti, palakti, žaidė. Tada buvau laimingiausias pasaulyje šunytis. Supratau, kad esu šuo ir kad šuniu būti labai didelė garbė, kurios jei esi gerose rankose net nereikia siekti. Tačiau jei neturėsi vilties, nieko nepasieksi.